Pervargimas – labai dažnas, gal net madingas žodis. Atrodo, kad dabar įprasta nebe pavargti, bet pervargti. Šis žodis byloja apie žmogaus savijautą, kai jis jau tiek vargo, kad nebegali pailsėti paprastais būdais. Ko imtis, kad vargo nebūtų per daug?

Aristotelis, kalbėdamas apie dorybes, minėjo aukso viduriuko sąvoką – norint būti doram reikia rasti vidurį tarp dviejų kraštutinumų. Lygiai taip pat tarp poilsio ir darbo svarbu rasti aukso viduriuką, kad netaptume fizinių ar psichologinių ligų įkaitai. Toliau skaitydami rasite kelis patarimus, kaip apsisaugoti nuo pervargimo ir kartu dirbti su ugnele.

Jei gerai padirbėsiu, gerai pailsėsiu.Esate patyrę, ką reiškia kasti bulves, vežti šieną, grėbti lapus ar dirbti kitą fiziškai intensyvų darbą? Po tokio padirbėjimo jaučiame fizinį nuovargį, ir mūsų kūnui tampa aišku, kad jam reikia ilsėtis – net miegas pagilėja ir fiziškai pavargę mes be sąžinės graužaties ilsimės. Tačiau dabar mūsų darbas dažnai būna mokytis, studijuoti, sėdėti prie kompiuterio, bendrauti su žmonėmis. Po tokio darbo nejaučiame raumenų skausmo ar varvančio prakaito, todėl ne taip paprasta priimti, kad aš tikrai dirbau ir dabar esu vertas poilsio. Priimkime, kad mūsų darbai dabar kitokie, po jų nuvargstame protiškai ar emociškai, tačiau po jų vis tiek esame verti ilsėtis, nes…

...jei gerai nepailsėsiu, gerai nepadirbėsiu. Tai ypač galioja, jei mūsų darbas susijęs su kitais žmonėmis ar reikalaujantis dėmesio koncentracijos. Pavargusios smegenys sulėtėja, prasčiau veikia įsiminimo, išmokimo, dėmesio perkėlimo funkcijos. Tampame išsiblaškę, dirbdami ar mokydamiesi darome klaidų. Nepailsėjus pasidaro sunkiau suprasti savo ir kitų emocijas – atsiranda pavojus įsiskaudinti ar įskaudinti kitą, netinkamai sureaguoti į klientą ar kolegą. Darbai atrodo gąsdinantys, varginantys, stengiamės nuo jų išsisukti. Todėl labai svarbu susidėlioti savo dienotvarkę taip, kad dirbtume pailsėję. Geriau žūtbūtinį darbą atidėti rytui ir padaryti jį šviežia galva per pusvalandį, nei kankintis naktį prie jo dvi valandas.

Ilsėtis po truputį, bet dažnai.Šiais metais gerai padirbsiu, bet tada pasiimsiu atostogų ir išvažiuosiu į kelionę, kur nuo visko pailsėsiu! – taip dažnai svajoja tie, kurie dar nemoka atrasti laiko poilsiui kasdienybėje. Kai sugebame per dieną susikurti daugiau akimirkų, kai leidžiame sau atsipūsti, nebereikia išsekinti savo jėgų ir tada svajoti apie ilgas atostogas ar pensiją. Poilsis po truputį – tai malonūs dalykai ir akimirkos, per kurias atitrūkstame nuo įtempto darbo ir atgauname ramybę. Tai gali būti išėjimas į lauką kelioms minutėms įkvėpti gryno oro, mėgstamos knygos puslapio perskaitymas, nuėjimas į vonią lėtai nusiplauti rankų, į virtuvę – išgerti stiklinę vandens, kelios minutės tylos ar maldos. Šie trumpi momentai, išdėlioti per dieną, sukelia jausmą, kad aš ne tik dirbu, aš ir gyvenu, aš leidžiu sau pasiilsėti, nurimti, darbas ar mokslas manęs neužspaudžia, neužgrobia mano gyvenimo.

Triukšmas vargina. Esate buvę triukšmingoje klasėje bent kelias pamokas? O gal jūsų buto kaimynai darė remontą ir už sienos visą dieną gręžė ar griovė sieną? Kai būname triukšmingoje aplinkoje, mūsų smegenys papildomai stimuliuojamos, ir mes greitai pavargstame net nedirbdami. Triukšmas – ne tik garsų perteklius, tai gali būti ir pertekliniai vaizdai ar kvapai. Gyvendami miestuose, naudodamiesi išmaniomis technologijomis esame nuolat stimuliuojami. Svarbu duoti savo kūnui, protui ir dvasiai pailsėti nuo pertekliaus – leisti sau namuose pabūti tyloje, retkarčiais išeiti į mišką ar susirasti vietą, kur nepasieks garsinis ir vaizdinis triukšmas. Kad ir nedidelės tylos akimirkos per dieną, kai tiesiog ramiai pasėdime, pagulime ar pasivaikštome, apsaugo mus nuo streso hormonų išsiskyrimo, stiprina tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.

Varginantis darbas atrodo sunkesnis dar nepradėjus dirbti. Būna, kad turime daryti tai, ko nenorime – ruoštis egzaminui, suorganizuoti renginį, suvesti skaičius į lenteles. Tai, ko nenorime daryti, mums yra arba nuobodu, arba sunku, bet kartais vis tiek negalime šių atsakomybių išvengti, ir tuomet imame jas atidėlioti. Vietoj jų prisigalvojame pašalinių darbų, kurie nebūtini, o viduje jaučiame nerimą, kaltę, gėdą, kad nesiimame to, ką reikia daryti. Sprendimas, kaip nustoti jaustis dėl to blogai – pradėti dirbti, tuomet pasirodo, kad darbas ne toks ir baisus. Svarbu prisiruošti ir padaryti kad ir mažą dalelę – šiandien perskaityti tik vieną skyrelį ar paskambinti tik vienam žmogui. Suskirstykime vieną didelį darbą į daleles ir imkimės jų. Pradėję dirbti pamatome, kad ne taip ir nemalonu, kad aš pajėgiu ištverti tą sudėtingą arba nuobodų darbą.

Save tausoti ir tuo pačiu metu tarnauti pasauliui – tai taikyti Aristotelio aukso viduriuko taisyklę. Kasdien dirbti ir kasdien ilsėtis, vengti nereikalingo triukšmo ir apdovanoti save ramybės ir tylos momentais. Tai nėra labai paprasta – nuolat iškyla dalykų, ką reikia padaryti tuojau pat, ko nenoriu daryti šiandien. Bet susiderinus savo poilsį ilgainiui pajuntame, kad dirbti malonu, o ilsėtis galima be sąžinės graužaties.