„Pateisinu badavimą, jei gydoma liga“, – sakė televizijos laidų bei renginių vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė (44 m.). Moteris badaudama gydėsi ilgus metus varginusią alergiją, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Naujam televizijos sezonui besirengianti LNK laidos „Yra, kaip yra“ vedėja A.Stašaitytė-Masalskienė nemaloniai atsimena ilgus metus kankinusią alergiją. Moteris iš aplinkinių sulaukdavo klausimų, kodėl atrodo užtinusi, dėl ko verkė. Asta jausdavosi nesmagiai aiškindama, kad paraudimų ir žaizdelių po akimis atsirado dėl alergijos.
A.Stašaitytė-Masalskienė lankėsi pas medikus bandydama išsiaiškinti, kam yra alergiška, tačiau net išgirdus priežastį ir ėmus vengti alergiją sukeliančių dirgiklių nepagerėjo. Pavargusi nuo alergijos Asta ryžosi išbandyti drastišką priemonę – badavimą. Pirmą kartą ji badavo 10 dienų – per tą laiką gėrė tik vandenį ir specialią arbatą.
„Žinau, kad medikai yra prieš badavimą. Aš taip pat jokiu būdu neagituoju to daryti. Kita vertus, jei yra rimta liga, žmogus išmėgina viską. Prieš bandydama hormoninius tepalus ir vaistus, kuriuos skyrė gydytojas, nusprendžiau, kad pirmiausia geriau išmėginsiu žoles, sultis ir šamanus“, – pusiau juokais kalbėjo A.Stašaitytė-Masalskienė.
Moteriai taip pat padėjo poilsis prie Viduržemio jūros. Kelerius metus iš eilės Asta kartu su sutuoktiniu Giedriumi Masalskiu (43 m.) ir sūnumis Emiliu (12 m.) bei Danieliumi (10 m.) nemažai laiko praleido Alanijos kurorte Turkijoje, kur prieš kelerius metus įsigijo būstą.
„Alanija pakeitė Palangą. Gimus vaikams kasmet vykdavome ilsėtis į šį kurortą. Kiek atsimenu, dažnai lietingomis dienomis kepdavau kotletus, o vyrai žaisdavo kortomis“, – teisinosi Asta, kodėl su šeima apleido Lietuvos pajūrį.
– Dabar madinga ko nors atsisakyti, pavyzdžiui, mėsos, cukraus, alkoholinių gėrimų. Vaikotės šių madų?
– Taip išeina, kad vaikausi. Laidoje kalbinau žaliavalgę, kuri daug neįkalbinėdama tiesiog pasiūlė pagyventi be pieno ir miltų. Kartais iškenčiu savaitę, bet kol kas tik tokius periodus. Bet ir tai geriau negu nieko. Ir sveikatai nauda, ir valią pasitikrini.
– Ar laikote save sveikos gyvensenos šalininke?
– Tai būtų mano svajonė. Juk tam reikia skirti laiko, domėtis, į stovyklas važiuoti ar kursus lankyti. Pavyzdžiui, išsiaiškinti, kaip iš riešutų pasiruošti majonezo pakaitalą, kada kokią žolę skinti, kurią šaknį naudoti. Užtenka tris dienas valgyti vien salotų lapus, kad suprastum, jog visą savaitę taip ištverti negalėtum. Žaviuosi visais, kurie gerąja prasme pamišę dėl sveikos gyvensenos, bet kol kas tuo vadovaujuosi nedaug: valgau daug daržovių ir mažinu gyvulinės kilmės produktų, sportuoju, būnu gryname ore. Stengiuosi, bet tikrai nepakankamai. Bendrauju su drauge, kuri domisi sveika gyvensena, tad man bepigu visą informaciją iš jos pasiglemžti. Ji ragina atskirai valgyti lapus, atskirai agurkus ir net aliejaus kai kur neleidžia užsipilti! Kai su ja pietauju – gardu, tačiau be priežiūros taip negyvenu. Kita vertus, kas žino, gal vieną dieną tapsiu sveikuole.
– Kaip norėtumėte gyventi?
– Tobula būtų kasdien gyventi sveikai, derinti maistą ir, svarbiausia, pozityviai mąstyti. Dažnai stebiu žmones. Akivaizdu, kad moterys, nepasidariusios jokių plastinių operacijų, visur patiria atradimo džiaugsmą, randa sielos ramybę. Jos it saulė švyti su tomis keliomis raukšlelėmis ir traukia kaip magnetai. Ieškau pozityvių bendraminčių. Būkime sąžiningi – juk nuo pykčio kyla visos ligos.
– Domėtis sveiku gyvenimu privertė alergija?
– Prieš 5–6 metus iš tikrųjų buvo apėmusi panika, nes porą metų mane kamavo stipri alergija. Buvo sunku gyventi: akys nuolat raudonuodavo ir ašarodavo, kartais po jomis net atsirasdavo žaizdelių. Aplinkiniai klausinėdavo, kodėl verkiu, kas atsitiko, kad nuolat užtinusi ir paraudusiomis akimis. Informaciją apie alergiją medžiojau visur: skaičiau straipsnius, klausinėdavau į laidą ateinančių specialistų, kreipiausi į medikus. Taip atsitiko, kad per vieną savaitę iš kelių šaltinių sužinojau apie bado kliniką Latvijoje. Pamaniau, kad tai ženklas, ir nutariau pabandyti.
– 10 dienų nieko nevalgėte. Nebuvo sunku?
– Sunkiausia buvo pirmas tris dienas. Paskui įvyko lūžis, pasidarė lengva, ėmė plūsti šviesios mintys. Daug vaikščiojau pajūriu, lankiausi masažo kabinetuose, stengiausi pamedituoti. Valgyti visai nesinorėjo, nors kartą ir sapnavau šokoladą.
– Pavyko atsikratyti alergijos?
– Dvejus metus visai buvau pamiršusi, kas yra čiaudulys ir ašarojančios akys. Per tą laiką stengiausi paisyti medikų patarimų, rinkausi, ką valgyti, gėriau daug skysčių. Retsykiais valydavau organizmą. Nebūtina vien badauti. Ir dabar galiu pasakyti, kad senokai turėjau odos problemų – tfu, tfu, tfu! Bado klinikos specialistai patarė badauti 21 dieną ir tvirtino, kad tuomet alergija išnyks visam laikui. Labai norėčiau tai išbandyti.
– Ar vėliau dar badavote?
– Vykdavau ten kas pusmetį po tris dienas. Badavimo šalininkė Filomena Taunytė puikiai tai aprašė savo knygose. Pažįstu žmonių, kurie organizmą išsivalė net be klinikų, tiesiog namuose. Pateisinu badavimą, jei yra rimta liga, bet tikrai neskatinu ir nepatariu kitiems to daryti. Galima tiesiog pamėginti trumpam ko nors atsisakyti. Žinoma, namų sąlygomis tai sunku, ypač jei turi šeimą. Reikia valios. Aš jos turiu, bet ji ne tokia stipri. Tokiu atveju izoliuotis kitoje aplinkoje yra tobula. Specialistai tvirtino, kad pabadavus 21 dieną mano alergija visai išnyktų. Tačiau dabar nenorėčiau tokiam ilgam laikui atitrūkti nuo šeimos, juo labiau, kad tam reikia ruoštis iš anksto, o paskui dar mėnesį gyventi pagal griežtą režimą. Išeiti iš to net sunkiau ir svarbiau už patį badavimą. Reikia geležinės valios, nes grįžus namo veikia įpročio galia – užuodi kvapus, norisi prisėsti prie stalo, dirbti, ruošti valgį.
– Kiek kilogramų ištirpo per 10 dienų be maisto?
– Atrodydavo, kad kiekvieną bado dieną išnykdavo po kilogramą. Jau maniau, kad būsiu balerina. (Juokiasi.) Bet grįžus, regis, nuo vienos kefyro stiklinės prisidėdavo tiek pat. Numečiau gal aštuonis kilogramus, o per savaitę penki grįžo. Domėjausi, kodėl taip vyksta. Badavimas – stresas kūnui, todėl gavęs maisto organizmas ima iškart kaupti atsargas. Bet aš juk ne norėdama sulieknėti badavau. Įdomu tai, kad klinikoje sutikau net ir anoreksija, bulimija, depresija sergančių žmonių.
– Ar kada nors esate laikiusis dietos dėl to, kad sulieknėtumėte?
– Turbūt visos esame tai dariusios. Bet aš – tik mintyse. (Juokiasi.) Tiesa, trenerė, pas kurią sportuoju, moka mane motyvuoti – sako, kad dietos reikia laikytis dėl sveikatos ir dėl tvirtumo. Kai sijonas ėmė kristi, tai dar labiau motyvavo, tad ir dėl kilogramų dietos prisilaikiau. Deja, gėrybių kupina vasara pakabino į spintą tuos sijonus.
– Kaip sportuojate?
– Mėgstu specialias mankštas be svorių, be papildomų krūvių. Tiesiog kilimėlis ir aš. Ir dar trenerė priešaky. Taip pat mėgstu greitai vaikščioti. Bėgimas man nepatinka. Be to, patinka sportuoti ne vienai. Didelės kompanijos man nereikia, bet su kuo nors eiti, retkarčiais pasikalbant, pasidalijant gražiu vaizdu, emocija – idealu.
– Kokios svarbiausios jūsų grožio procedūros?
– Mėgstu masažus, druskų vonias, plaukų kaukes. Skaičiuoju miego valandas. Anksčiau ir per atostogas naktinėdavau, bet pastaruoju metu stengiuosi, kad po jų nereikėtų kitų atostogų. Taip pat stengiuosi į galvą įsileisti kuo daugiau gerų minčių. Geriu daug vandens. Prie grožio procedūrų taip pat priskirčiau buvimą prie jūros. Manau, Viduržemio jūra labai prisidėjo prie alergijos išnykimo. Pastebėjau, kad išvykusi su žaizdelėmis po akimis ir praleidusi prie jūros keletą valandų, jau džiaugdavausi lygesne oda.
– Jūsų vyras ėmė buriuoti. Ar jūs nenorėtumėte išbandyti ekstremaliojo sporto?
– Ištisus metus esu merginų boulingo komandos narė. Man tai pakankamai. ekstremalu. (Juokiasi.) Ekstremalių pramogų netrūkdavo ir anksčiau. Parašiutas, kartingai, lenktyninis automobilis ir net sportinis lėktuvėlis – visa tai esu mėginusi ne kartą. O gimus vaikams lioviausi to norėti. Ne – tai ne, neprievartauju savęs. Mielai išeičiau pėsčiomis į kokią ilgą kelionę, kad ir į Šv. Jokūbo kelią. (Tai 765 km kelias, prasidedantis prie Prancūzijos bei Ispanijos sienos ir besidriekiantis per Ispaniją. Šiuo keliu piligrimai eina į Santjago de Kompostelos miestą – Red.) Vis bandau prisiruošti ir turbūt laukiu, kad kas nors pakvies eiti kartu. Turbūt tai nuskambės kaip pasiteisinimas, bet esame keturių žmonių šeima. Negaliu savo vyrams vieną dieną pasakyti: jūs ką nors susiplanuokite, o aš išeisiu pabūti su savimi. Negalėčiau dabar sau to leisti. Kita vertus, juk ateis diena, kai jie užaugs, studijuos. Tada galėsiu eiti, važiuoti ir skristi kur panorėjusi. Ir taip aš nesiskundžiu – kelis kartus per metus su drauge išvykstu papramogauti ar sveikatos pasisemti.
– Esate iš tų žmonių, kuriems visada trūksta laiko, ar mokate viską puikiai suplanuoti?
– Anksčiau viską susiplanuodavau ir įgyvendindavau, o dabar jau nesiplėšau. Bijau daug pražiopsoti lėkdama per dideliu tempu. Man trūksta laiko buičiai ir draugams. Dar niekada jie nebuvo taip apleisti. Laiką pasiglemžia šeima, darbas ir suvokimas, kad reikia savaitgaliais pailsėti.
