Vienam didžiausių šiuolaikinės architektūros korifėjų Massimilianui Fuksui Lietuvos ambasadoje Romoje pirmadienį buvo įteiktas lietuviškas pasas. Garsiam italų kūrėjui Lietuvos pilietybė atkurta Vidaus reikalų ministrės įsakymu, nes jo tėvas Raimondas Fuksas buvo kilęs iš Lietuvos, iki gyvenimo pabaigos likęs tik Lietuvos piliečiu.

Fuksas iki šiol yra išsaugojęs lietuvišką tėvo pasą ir sako, kad būtent iš jo išmoko branginti savo kilmę. Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT architektas pasakoja apie lietuviškus blynus, pirmąją pažintį su Lietuva, praeities paieškas ir svajonę Lietuvoje palikti savo kūrybinį pėdsaką.

Romoje gimęs, vienas garsiausių pasaulyje architektų 77-erių Massimiliano Fuksas visuomet pabrėžė savo lietuvišką kilmę, sakydamas, kad yra lietuvių kilmės romietis. Tačiau nuo šiol talentingasis architektūros maestro turės ir jo ryšį su Lietuva patvirtinantį svarbiausią dokumentą – lietuvišką pasą. Lietuvos pilietybė jam atkurta rudenį, o pasas iškilmingai bus įteiktas pirmadienį Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje.

Fuksui nereikėjo duoti priesaikos Lietuvai, nes pilietybė jam atkuriama, tai yra, priklauso pagal tėvo, Lietuvos žydo Raimondo Fukso liniją. Iš Kauno į Romą studijuoti medicinos R. Fuksas atvyko tarpukariu, ketvirto dešimtmečio pradžioje, tačiau visą gyvenimą turėjo tik Lietuvos pasą.

Pasak Lietuvos ambasadoriaus Italijoje Ričardo Šlepavičiaus, architektas norą tapti Lietuvos piliečiu išreiškė pats, kai Romoje buvo rengiamasi paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį.

„Pačioje 2020-ųjų metų kovo pradžioje aš susitikau su M. Fuksu, nes norėjau pakviesti į priėmimą, kuris vėliau dėl pandemijos neįvyko, Nepriklausomybės atkūrimo 30-čio proga. Tik įėjau ir pirmas sakinys buvo: „Aš noriu Lietuvos paso“. Tai buvo jo paties aiškiai išreikštas noras. Jis sakė, kad visada jautė ryšį su Lietuva ir tą ryšį perėmė iš tėčio.

Todėl labai norėjo, kad pilietybė būtų atkurta. Manau, kad tai tarsi moralinė skola tėčiui. Nors M. Fukso tėvas mirė labai anksti, bet įskiepytas ryšys su Lietuva jam buvo labai svarbus visą gyvenimą. Ir dabar tas ryšys jau yra ne tik dvasinis, moralinis, jis įgauna ir teisinį pagrindą,“ – sako Lietuvos ambasadorius Italijoje R. Šlepavičius.

Nors pandemija šiek tiek pristabdė reikalingų dokumentų surinkimą, tačiau, pasak ambasadoriaus, Lietuvos Migracijos departamentas dirbo puikiai ir pilietybės M. Fuksui atstatymo procesas praėjo sklandžiai. Lietuvos archyvuose saugomose gimimo knygose pavyko surasti net M. Fukso tėvo gimimo įrašus, kurie byloja apie jo kilmę iš Lietuvos.

Šiuolaikinės architektūros genijus neslepia – žinia apie Lietuvos pilietybės atkūrimą jį ypač sujaudino. Pasak kūrėjo, tai – ilgai lauktas momentas, kuriuo atstatomas istorinis teisingumas. Įdomus faktas, kad Lietuvos piliete buvo tapusi ir M. Fukso mama Tersilia. Filosofijos profesorė buvo tikra romietė, tačiau susituokė su Lietuvos piliečiu, o pagal tuo metu galiojusius fašistinės Italijos įstatymus, su užsieniečiu susituokęs Italijos pilietis automatiškai prarasdavo Italijos pilietybę.

Fuksas iki šiol gerai prisimena vieną su pilietybe susijusią kuriozinę situaciją į kurią pakliuvo gyvendamas Romoje.

„Aš jau buvau Lietuvos pilietis. Žinote kodėl? Tai sužinojau, kai man buvo 21-eri metai. Vieną dieną man skambina iš policijos užsieniečių reikalų biuro ir sako: jūsų leidimas gyventi (aut. past. Italijoje) yra pasibaigęs. Nustebęs atsakiau, kad aš gimęs Romoje, turiu itališką pasą, identifikacijos kortelę, viską. Man sako: bet jūs nesate italas, jūs esate – lietuvis.

Iš tiesų tai tiesa, nes kai pažiūrėjome mano gimimo akte, ten buvo parašyta, kad mano tėvas buvo Lietuvos pilietis, o mano mama italė, bet po to buvo pridėtas prierašas, kad buvo padaryta klaida, kad ji – Lietuvos pilietė. Taip nutiko todėl, kad fašizmo laikotarpiu, susituokęs su užsieniečiu prarasdavai Italijos pilietybę. Taigi, iš tiesų Italijos piliečiu aš tapau tik 21-erių.

Labai gerai pamenu kaip mano tėvas sakė: net jei esi gimęs Italijoje, tu esi lietuvis. Todėl visada sakiau, kad esu romietis su lietuviškomis šaknimis. Man svarbu tai pabrėžti vardan mano tėvo atminimo, kuris labai brangino savo kilmę“, – pasakoja architektas, prisipažindamas, kad jo antrasis vardas yra Vytautas ir kad moka kelis žodžius lietuviškai, nes vaikystėje mokėsi lietuvių kalbos.

Nors tėvą prarado būdamas visai mažas, vos 6-erių, M. Fuksas sako puikiai prisimenantis jo pasakojimus apie Lietuvą ir net lietuviškus pusryčius, kurių metu kartu su šeima valgydavo blynus. Šiuolaikinės architektūros genijui itin įstrigo ir pirmoji jo kelionė į tėčio kilmės šalį, įvykusi po Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau M. Fuksas ne kartą lankėsi Lietuvoje, pristatė savo architektūrinius projektus ir ieškojo šaknų.

„Pirmas susitikimas buvo toks, kaip ir įsivaizdavau. Aplankiau Vilnių, Kauną ir Klaipėda, nes mes, kaip ir kitos to meto lietuvių šeimos, turėjome mažą namelį ant jūros kranto. Buvau tiek daug girdėjęs kalbant apie Lietuvą, apie gintarą, apie miškus, ežerus, kad man tai atrodė lyg puikiai pažįstama vieta, kur visada gyvenau.

Galėčiau palyginti su tuo efektu, kai važiuoji į Niujorką, kurį daugybę kartų matei filmuose, ir tau atrodo viskas kone sava, – prisimena M. Fuksas. – Lankiausi ir Kaune, buvau suradęs mūsų šeimos namo, stovėjusio ant Nemuno ištaria upės kranto, nuotrauką. Toje nuotraukoje nebuvo nė vieno medžio, o realybėje dabar prie to namo daugybė medžių užaugę. Tuo metu Kauno mero paklausiau ar yra daugiau žmonių, turinčių Fukso pavardę, bet man pasakė, kad tokių nerado.“

Daugybę šiuolaikinės architektūros šedevrų visame pasaulyje sukūręs M. Fuksas sako, kad dabar didžiausia jo svajonė realizuoti projektą savo kilmės šalyje.

Neringa Budrytė, ITLIETUVIAI.IT