Verslo interesai ir ryšiai svarbiau nei politika?
Verslininkui nusprendus tapti politiku, naujai karjerai kliudo du pagrindiniai aspektai: nesugebėjimas atsiriboti nuo verslo ir senos istorijos.
Iš politikų žmonės tikisi nešališkumo, objektyvumo ir susitelkimo prie visuomenės interesų. Tačiau, kaip rodo Lietuvos, o ir užsienio patirtis, tai labai sunku padaryti verslininkams. Nors formaliai visi deklaruoja, kad nuo verslo pasitraukia, jį atiduoda valdyti giminaičiams ar partneriams, tačiau realybėje, greta politiko veiklos, viena akimi domisi ir savo asmeniniais interesais. Tai neretai pastebi visuomenė ir žiniasklaida, todėl nebelieka pasitikėjimo ir prasideda įtarinėjimai, kuriuos paneigus, vis tiek išlieka abejonės ir gali būti bet kada primintos. Tokie procesai vyksta ne tik Lietuvoje. Štai buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi turėjo nuolat aiškintis savo, kaip premjero, ryšius su savo verslu, o dabar tą patį turi daryti JAV Prezidentas Donaldas Trumpas.
Antras svarbus politiko, buvusio verslininko, karjeros trukdis yra senos istorijos. Verslo santykius lydi pinigai, o kur pinigai, ten interesai, o tada jau ir nesutarimai, nuoskaudos, pavydas, apkalbos ir t.t. Nėra turbūt istorijoje nei vieno verslininko, kurio nelydėtų istorijos, kuriose jo vardas minimas neigiamam kontekste. Anksčiau ar vėliau atsiranda liudijimai, prisipažinimai ar pranešimai apie mokesčių nemokėjimą, konkurentų žlugdymą, machinacijas ir kitus painius abejotinus dalykus. Viktoras Uspaskichas savo, kaip politiko, populiarumo viršūnėje sulaukė buvusios darbuotojos kaltinimo mokant algas „vokeliuose“, Ramūnas Karbauskis kaltinamas „ūkininkų nuvarymu nuo žemės“ ir tokių istorijų gausybė. Vos pasirodžius tokioms žinioms žiniasklaidoje prasideda svarstymai, keliamos versijos ir kaip tada visuomenei pasitikėti tokiu politiku? Dabartinė veikla praranda žmonių susidomėjimą, o pradedama kapstytis senose istorijose, kartais net dešimtmečių senumo, o tada jau sunku suprasti, kiek jose tiesos, kiek herojų vaizduotės ir jau niekas negali nustatyti, kiek dabartinis politikas yra atsiribojęs nuo savo praeityje darytų klaidų.
Verslininkai niekada neišskaidrėja
Dar 2011 m. premjeraujant Andriui Kubiliui Kanados ir kitų šalių pavyzdžiu buvo diskutuojama apie „akląjį fondą“, kuris valdytų politikų verslus, tačiau ši idėja pasirodė negyvybinga dėl per mažos Lietuvos ekonomikos. Verslo administratorių ir tokių fondų Lietuvoje tiek mažai, kad jie iš esmės visi pažįstami su vietos verslininkais, todėl bet koks „aklasis fondas“ Lietuvoje būtų visai ne aklas, o daugiau panašėtų į apsimetinėjimą. Kai kurie liberalai siūlė atvirkščiai, leisti laisvai politikams dalyvauti versle, tačiau tai būtų žingsnis atgal. Lietuva panašėtų į Rusiją, Kazachstaną, Ukrainą ir kitas atsilikusias šalis, kuriose klesti oligarchija. Taigi buvo sugriežtinta interesų deklaravimo tvarka, tuo viskas ir užsibaigė, o politikų, buvusių verslininkų, problemos ir toliau drebina žiniasklaidą.
2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose ketina dalyvauti bent keli verslininkai. Žymiausias iš jų - Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kuris, tiesa, kol kas dar aiškiai nepasako, ar sieks svarbiausio politinio posto šalyje. Kol kas Kauno meras išvengia kontraversiškų istorijų, nes jo buvęs verslas yra stambus reklamos užsakovas ir žiniasklaida nenori gadinti naudingų santykių, tačiau per Prezidento rinkimų kampaniją visuomenės susidomėjimas smarkiai išaugtų ir spauda nebegalėtų nereaguoti. Kiek tokios istorijos galėtų tęstis? Ar netaptų visa šalis tokių apkalbų ir kaltinimų įkaite? Užsienyje yra ne vienas atvejis, kai Prezidentas nuolat turi teisintis dėl savo buvusio verslo. Tą patį turėjo daryti ir Rolandas Paksas, kuris galiausiai buvo nušalintas dėl jo ryšių su buvusiu verslu ir verslo partneriu Jurijumi Borisovu.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
