Praėjo jau dveji metai, kai Matteo Renzi tapo Italijos premjeru. Iš jauniausio istorijoje šalies ministro pirmininko buvo tikimasi labai daug. Apibendriname, ką jam pavyko ir ko nepavyko pasiekti trečioje pagal dydį eurozonos ekonomikoje.
Pasiekimai
Stipresnė ekonomika: Kai Renzi atsisėdo į premjero kėdę, pagrindinis jo prioritetas buvo atgaivinti giliai į recesiją nugrimzdusią šalies ekonomiką. Šiandien ji, nors ir lėtu tempu (0,7 % 2015-aisiais), jau auga, o Renzi dėl to gali dėkoti kitam italui, Europos Centrinio Banko prezidentui Mario Draghi, nors pats premjeras taip pat suvaidino svarbų vaidmenį vykdant reformas, kurios pagerino investuotojų pasitenkinimą ir modernizavo ekonomiką. Nors nedarbas vis dar yra virš ES vidurkio ir siekia 11,4 %, bet nebėra toks aukštas kaip prieš dvejus metus, kai siekė 12,7 %.
Politinės reformos. Pernai metais Renzi pakeitė šalies rinkiminę sistemą ir pertvarkė viršutiniuosius parlamento rūmus taip, kad iš Senato buvo atimta didžioji dalis jo galių. Šie pokyčiai buvo laikomi seniai reikalingais ir rodo stiprius Renzi politinius įgūdžius. Nors kai kurie šį ėjimą laiko valdžios susigrobimu, iš esmės jis yra vertinamas kaip pozityvaus progreso ženklas.
Pagerino Italijos reputaciją. Nors Silvio Berlusconi vis dar kartais patenka į naujienų antraštes, Renzi įdėjo daug pastangų stiprindamas Italijos reputaciją politinėje arenoje. Du jo pirmtakai, Mario Monti ir Enrico Letta, buvo kompetentingi, bet iš esmės silpni lyderiai. Nors Renzi susiduria su politiniais iššūkiais šalies viduje, bet yra laikomas stipriu politiku, kuris pastaruoju metu vis garsiau kritikuoja ES griežto taupymo politiką ir Vokietijos dominavimą ES. Renzi taip pat nenuilstamai remia plataus masto tarptautinių renginių organizavimą savo šalyje – nuo pernai metų Expo parodos Milane iki Romos bandymo tapti 2024 m. olimpinių žaidynių šeimininke.
Nors Silvio Berlusconi vis dar kartais patenka į naujienų antraštes, Renzi įdėjo daug pastangų stiprindamas Italijos reputaciją politinėje arenoje. Du jo pirmtakai, Mario Monti ir Enrico Letta, buvo kompetentingi, bet iš esmės silpni lyderiai.
Moterų lygybė. Nors Italija vis dar turi trečią žemiausią moterų dalyvavimo darbo rinkoje lygį (51 %) tarp OECD šalių, Renzi mažiausiai vieną kartą atkreipė dėmesį į lyčių lygybės klausimą: pusė jo kabineto ministrų buvo moterys, kai jis prieš dvejus metus tapo premjeru. Dabar, po šiokių tokių pokyčių, 6 iš 16 ministerijų vadovauja moterys, tačiau vyriausybė ir toliau kovoja už lyčių ir uždarbio lygybę, o tokios politikės kaip reformų ministrė Maria Elena Boschi ar gynybos ministrė Roberta Pinotti reprezentuoja svarbius pokyčius.
Nusivylimai
Augantis euroskepticizmas. Renzi neatsisakė savo požiūrio, kad Italija priklauso ES ir eurozonoje, bet jis nelabai sėkmingai perteikė jį italams, ir dabar euroskeptiškas Penkių žvaigždučių judėjimas jau mina jam ant kulnų. Birželio mėnesį prasidedant vietos rinkimams, Renzi bus vienintelis rimtesnis proeuropietiškų pažiūrų lyderis Italijoje. Tai iš dalies paaiškina, kodėl jo retorika, nukreipta prieš Briuselio kišimąsi į šalių vidaus reikalus, pastaruoju metu paaštrėjo, tačiau jam reikės padaryti kur kas daugiau, kad jį išgirstų rinkėjai.
Migrantų krizė. Prireikė tik kokių 800 migrantų mirčių Viduržemio jūroje, kad Europa pagaliau atkreiptų dėmesį į krizę, apėmusią pietų Europą, nepaisant ankstesnių Renzi bandymų paversti šią problemą prioritetu susitikimuose su ES lyderiais. Nuo to laiko tolimesni jo raginimai veikti taip pat buvo daugiausia praleidžiami pro ausis, ypatingai jo bandymas iš naujo derėtis dėl Dublino konvencijos, kuri reikalauja, kad pabėgėliai turi prašyti politinio prieglobsčio pirmajame jų pasiektame išsilaipinimo taške. Nors buvo pasiektas šioks toks simbolinis progresas – jis įtikino ES susitarti dėl migrantų perkėlimo programos – tačiau praktiškai tik maža dalis jų buvo perkelta į kitas šalis.
Bankų situacija. Italijos ekonomika gal ir po truputį atsigauna, tačiau šalies bankų situacija meta tamsų šešėlį virš jos ateities perspektyvų. Laikoma, kad Renzi ir jo partija netinkamai paskirstė finansinę paramą vietos bankams pernai metais, ir tai lėmė, jog tūkstančiai investuotojų prarado savo indėlius. Nuo pat šių metų pradžios bankininkystės sektorius patiria didelį spaudimą iš rinkų dėl susirūpinimo dideliu skaičiumi nemokių paskolų. Tokie sukrėtimai yra tai, ko mažiausiai reikia Italijos ekonominiam atsigavimui ar pačiam premjerui.
