Mokslinėje literatūroje galima rasti daug įrodymų, kad nedarbas lemia skurdą, o mokamas darbas yra viena pagrindinių priemonių kovojant su skurdu. Visgi, kaip rodo praktika, užimtumas ne visada apsaugo namų ūkius nuo skurdo. Eurostatskelbiamo Gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenimis, 2016 m. tarp 28 ES šalių apytiksliai 9,6 proc. 18 metų amžiaus ir vyresnių samdomą darbą dirbančių asmenų buvo priskirti skurstančių dirbančiųjų kategorijai, kadangi jų pajamos nesiekė 60 proc. nacionalinės medianos. 

Kaip apibrėžiamas skurdas? Kokias pasekmes jaučia skurstantis žmogus?

Skurdo sąvoka yra daugiaprasmė, ji kinta, visuomenei vystantis bei keičiantis gyvenimo lygiui šalyje. Trumpai ir visapusiškai apibrėžti skurdą yra sudėtinga, kadangi jis paliečia daugelį asmens padėties, jo situacijos bendruomenėje aspektų (fizinių, socialinių, moralinių, psichologinių). Materialinis skurdas dažniausiai apibrėžiamas kaip tam tikros gyventojų grupės materialinių išteklių nepakankamumas, kuomet asmuo negali pasiekti tam tikro gyvenimo lygio šalyje (santykinis skurdas) ar patenkinti minimalių asmeninių poreikių (absoliutus skurdas). Skurstantys asmenys negali pilnai dalyvauti ekonominiame, socialiniame ir pilietiniame gyvenime, jie negali džiaugtis gyvenimo standartais ir gyvenimo kokybe, kurie toje visuomenėje yra norma.

Kiek dirbančiųjų skursta mūsų šalyje?

Eurostat duomenimis, 2016 m. dirbančiųjų skurdo rizikos lygis tarp 18 metų amžiaus ir vyresnių asmenų Lietuvoje sudarė 8,5 proc. ir buvo 1,1 procentinio punkto žemesnis nei ES šalių vidurkis. Tais metais dirbančiųjų skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo netgi mažesnis nei tokiose aukštą gyvenimo lygį pasiekusiose šalyse kaip Liuksemburgas (12,0 %), Italija (11,7 %) ar Vokietija (9,5 proc.). Visgi dėl tokios situacijos neverta džiūgauti, kadangi žemą dirbančiųjų skurdo rodiklį Lietuvoje daugiau sąlygoja ne gera dirbančiųjų situacija šalyje, bet mažos vidutinės daugumos šalies dirbančiųjų pajamos ir atitinkamai žema, palyginti su kitomis ES šalimis, skurdo rizikos riba. Pvz., Eurostat duomenimis, 2016 m. skurdo rizikos riba per mėnesį vienišam asmeniui Liuksemburge buvo 1690 Eur, Vokietijoje – 1063 Eur, o Lietuvoje – 282 Eur. Esant tokiai žemai skurdo ribai, Lietuvoje mažiau darbuotojų patenka tarp gaunančiųjų pajamas, mažesnes nei skurdo riba, todėl rodiklis ir yra žemas. Taigi galima teigti, kad iš tiesų Lietuvoje dirbančiųjų skurdo problema yra kur kas aktualesnė, nei rodo statistika.

Kaip keitėsi situacija Lietuvoje per pastaruosius metus?

Per pastaruosius kelerius metus dirbančiųjų skurdo rizikos lygis Lietuvoje gerokai svyravo – 2016 m., palyginti su 2015-aisiais, skurdo rodiklis tarp dirbančiųjųsumažėjo nuo 9,9 proc. iki 8,5 proc. Per 2007–2016 m. laikotarpį dirbančiųjų skurdo rizikos lygis šalyje padidėjo 0,5 procentinio punkto (nuo 8,0 proc. iki 8,5 proc.). Aukščiausias dirbančiųjų skurdo rizikos lygis Lietuvoje pastebimas 2010 m. – tuo metu pastarasis rodiklis išaugo iki 12,6 proc. Tam nemažos įtakos turėjo ir šalyje įsibėgėjusi ekonominė krizė. Visgi, reikia pažymėti, kad ir augant šalies ekonomikai per pastaruosius kelerius metus pastebimas gana žymus dirbančiųjų skurdo rizikos lygio augimas Lietuvoje.

Kokios darbuotojų grupės dažniausiai skursta Lietuvoje? Ar galima išskirti kokius nors požymius, kurie padidina skurdo atsiradimo galimybę?

Lietuvoje didžiausią riziką skursti patiria asmenys, kurių darbo intensyvumas yra žemas. Kitaip tariant, tai asmenys, kurie bėgant metams patiria ilgesnių nedarbo laikotarpių. Tokią situaciją daugiausia lemia pajamos bei neveiksminga nedarbo socialinio draudimo išmokų sistema Lietuvoje, neapsauganti asmenų nuo skurdo nedarbo atveju. Be žemo darbo intensyvumo taip pat itin pažeidžiami skurdo rizikosyra vieniši namų ūkiai, auginantys vaikus, bei pagal netipines darbo sutartis dirbantys asmenys (dirbantys ne visą darbo laiką ar pagal terminuotas darbo sutartis ir pan.).

Kurioms ES valstybėms geriausiai sekasi kovoti su dirbančiųjų skurdu?

Eurostat duomenimis, 2016 m. dirbančiųjų skurdo rizikos lygis buvo mažiausias Suomijoje – sudarė 3,1 proc., Čekijos Respublikoje – 3,8 proc., Belgijoje – 4,7 proc. Kaip rodo praktika, dirbančiųjų ir apskritai skurdo lygis yra žemesnis tose šalyse, kuriose pajamų nelygybė yra mažiausia. Tokią situaciją lemia tai, kad skurdo rizikos lygio rodiklis itin priklauso nuo pajamų pasiskirstymo šalyje – augant nelygybei šalyje, neretai didėja ir skurdo rizikos rodikliai, ir atvirkščiai.

Kokios priemonės paprastai yra veiksmingiausios, mažinant skurdą, tarp jų ir dirbančiųjų?

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kokios priemonės veiksmingiausios, mažinant skurdą, kadangi skurdo rizikos lygis yra santykinis rodiklis, jis labai priklauso nuo vidutinių pajamų vidurkio šalyje. Visgi labiausiai skurdo riziką galima sumažinti priemonėmis, kurios didina skurdžiausio gyventojų sluoksnio pajamas – tai galėtų būti socialinės paramos didinimas, minimalios mėnesinės algos didinimas, apmokestinimo mažas pajamas gaunantiems asmenims mažinimas ir pan. Visgi, kaip jau minėta, kadangi skurdui matuoti naudojamas santykinis rodiklis – netgi ir taikant šias priemones negalima tikėtis tiesioginio efekto. Kitaip tariant, netgi ir padidinus socialinę paramą skurstantiesiems ar minimalios mėnesinės algos dydį, skurdo rodiklis gali didėti, jeigu vidutinės gyventojų pajamos augs greičiau nei skurdžiausio gyventojų sluoksnio. Norint tiksliau išmatuoti skurdo mažinimo priemonių veiksmingumą, tikslinga naudoti absoliutaus skurdo ribą, kuri nepriklauso nuo gyventojų pajamų pasiskirstymo ir jos dydis kur kas mažiau svyruoja nei santykinio skurdo riba.

Lietuvos socialinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Miežienė