Nuo tada, kai infliacijos tempas sulėtėjo, o ekonomikos augimas paspartėjo, prezidentas Bidenas pasisavino kadaise pašaipų, respublikonų nukaldintą jo ekonomikos politikos pavadinimą – „bidenomika“. Nors praktiškai niekas į tai neatkreipė dėmesio, bidenomika turi stulbinantį panašumą į „Amerika pirmiausia“ – buvusio prezidento Donaldo Trumpo ekonomikos programas, padėjusias jam užsitarnauti didelės dalies darbininkų klasės rinkėjų simpatijas.
„Nors jų ekonomikos planus motyvuoja labai skirtingi politiniai planai, Trumpo ir Bideno ekonomikos politikos turi stulbinančių paralelių“, – sako „Blackstone“ Privataus turto sprendimų skyriaus pirmininkas Byronas Wienas.
Žinoma, abu prezidentai visada siekia pabrėžti savo skirtumus. Pavyzdžiui, kalbant apie prekybą, Trumpas Bideno politiką suritikavo kaip „visišką ekonominį pasidavimą Kinijai ir kitoms užsienio šalims“.
Tačiau Bidenas, kaip ir Trumpas, atsisakė savo pirmtakų įsipareigojimo laisvai prekybai ir ėmėsi protekcionizmo politikos, ypač Kinijos atžvilgiu. Jis atkartojo Trumpo poziciją, atmetant viltį, kad Kinijos agresija gali būti sumažinta skatinant Pekiną įtraukti į pasaulinę prekybą. Bidenas neatšaukė faktinio Trumpo įvesto draudimo vyriausybei naudoti Kinijos dronus. Abu prezidentai taip pat naudojo skatinančias ir atgrasančias priemones, kad sustiprintų puslaidininkinių lustų ir kitų aukštųjų technologijų komponentų (kurių gamybą Kinija siekia monopolizuoti) gamybą šalies viduje. Tiek Trumpas, tiek Bidenas daugiausia dėmesio skyrė amerikiečių darbo vietų sugrąžinimui namo.
„Aš nepavadinčiau Bideno ekonomikos politikos Trumpo ekonomikos kopija, – sako buvęs demokratų kongresmenas iš Niujorko Steve’as Israelis, šiuo metu valdantis „Theodore’s Books“ Oyster Bay, Niujorko valstijoje. – Sakyčiau, Bideno ekonomikos politika Kinijos atžvilgiu yra labiau niuansuota ir nuosaikesnė Trumpo ekonomikos politikos versija.“
Abu prezidentai siekė perorientuoti Pentagono dėmesį nuo Artimųjų Rytų link Kinijos ir Rusijos. Nė vienas nenorėjo laikyti amerikiečių pajėgų Afganistane. Bidenas taip pat laikėsi Trumpo gynybos biudžeto pertvarkos, siekiančios stiprinti Amerikos karinį buvimą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.
Nors Trumpas visada aštriai kritikavo ir Amerikos infrastruktūrą, prilygindamas ją trečiojo pasaulio šalims ir žadėjo skirti didelius finansinius pajėgumus šalies kelių, geležinkelių ir energetikos šaltinių modernizavimui, jis taip ir nepristatė jokio įstatymo projekto, kuriame tai būtų numatyta. Tuo tarpu Bidenas, nors ir sunkiai, bet prastūmė Kongrese įstatymo projektus, skiriančius trilijoną dolerių tiltų, kelių ir gamybos renovacijai ir kovai su klimato kaita.
Nors Bidenas iš pradžių Trumpo pasienio ir imigracijos politiką vadino „amoralia ir neetiška“, jo administracija tik palaipsniui sušvelnino Trumpo įvestus apribojimus, kad sustabdytų nedokumentuotų imigrantų ir prieglobsčio prašytojų antplūdį prie pietinės sienos. Ir nors Bidenas padidino darbo vizų skaičių migrantams, jis, kaip ir Trumpas, padidino išlaidas sienų saugumui. Imigrantai buvo priversti teikti prašymus patekti į šalį per prastai veikiančią telefono programėlę arba naujus regioninius prašymų apdorojimo centrus Lotynų Amerikoje. Galiausiai jis įgyvendino savąją Trumpo 42 straipsnio programos, leidusios Trumpui lengvai išvaryti migrantus, įskaitant siekiančius prieglobsčio, nuo sienos atgal, versiją. Nors Bideno politika skatina legalius imigracijos būdus, ji taip pat nustato griežtas bausmes už nelegalų sienos kirtimą, įskaitant penkerių metų draudimą sugrįžti į JAV ir „negalinčio gauti prieglobsčio“ statusą. Trumpas tokių priemonių nesiėmė.
Abu prezidentai su malonumu leido pinigus. Trumpas nesilaikė respublikonų partijos ortodoksiško prielankumo fiskaliniam sąžiningumui, deficito ir nacionalinės skolos mažinimui. Priešingai, jis laisva ranka švaistė pinigus ir ne tik siaubingų kovido pasekmių šaliai mažinimui – vien pandeminio ekonomikos skatinimo čekiai agentūroms, verslui ir gyventojams siekė per 2 trilijonus dolerių. Valdant Trumpui prognozuojamos vyriausybės išlaidos gerokai padidėjo – nuo maždaug 21 % BVP 2019 m. iki 23,4 % BVP iki 2030 m. Kongreso biudžeto biuro duomenimis, Trumpas padidino numatomą šalies deficitą $6,9 trilijonais.
Toks švaistymasis ir mokesčių apkarpymai tapo savotiška žalia šviesa Bideno išlaidavimui. Vien Amerikos gelbėjimo planas tapo vienu didžiausių ekonomikos atgaivinimo planų Amerikos istorijoje ir atsiėjo $1.9 trilijono.
Bideno komanda džiūgauja, kad bidenomikos dėka mūsų šalis išgyvena greičiausią ekonomikos atsigavimą Vakarų pasaulyje: BVP išaugo 6 % – didžiausiu tempu per ištisus dešimtmečius, nedarbo lygis nukrito nuo 6.3 % iki 3.8 % rugpjūtį, o vidutinis valandinis atlyginimas išaugo 12 %, iki $33.82.
Tačiau amerikiečiai nejaučia prezidentui jokio dėkingumo – gegužės mėnesio apklausa atskleidė, kad Bideno ekonomiką teigiamai vertina vos 33 % apklaustųjų. Kodėl taip yra? Gal Bidenui nepavyksta efektyviai komunikuoti savo žinutės ir jis nuolat atsiduria savo varžovo Trumpo šešėlyje? O gal tiesiog rinkėjai į ekonomiką net nesigilina, nes jei gilintųsi, pastebėtų, kad šių „radikaliai“ skirtingų kandidatų skirtumai ne tokie jau ir radikalūs.
