Gana plačiai sklando posakis, vienas iš tų, kurie šiais laikais atstoja senolių išmintį, ir skamba jis maždaug taip: užuot svajoję apie amžinas atostogas, verčiau gyventume gyvenimą, nuo kurio nesinorėtų pabėgti. Smalsu pasidarė, koks ir kurgi tas gyvenimas turėtų būti, kad nesinorėtų, niekada nesinorėtų nuo jo pailsėti?
Pirmas mintyse kylantis labai konkretus vaizdinys – saulė ir jūra. Daug saulės virš galvos, daug žydros ranka pasiekiamos jūros... Dar daug gero maisto, daug vyno. Ir kad į nuobodų darbą „nuo-iki“ niekada nereikėtų eiti, ir apskritai anksti keltis. Kad sąskaitos už komunalinius patarnavimus niekada neateitų. Ir kad „durnų“ žmonių aplinkui būtų kuo mažiau. Arba nebūtų visai. Jų vietoje turėtų būti daug protingų, įdomių, daug laisvo laiko turinčių pasiturinčių žmonių. Bendraamžių su panašiu požiūriu į gyvenimą, nepavydžių, nekompleksuotų, charizmatiškų, labai gerai – su jachta ar kokiu lėktuvėliu... Arba jachtą turėtume mes. Ir vilą kokiame nors pajūryje...
Ką veikčiau dieną po dienos? Skaityčiau knygas, maudyčiausi, gerčiau vyną, valgyčiau kalmarus... Taip, rimtai, kas dieną, visą likusį savo gyvenimą... Taip.... Pagalvojus dar ilgiau, kyla daugybė nuostabių idėjų, ant jų lyg ant baobabų ima žydėti vis egzotiškesnės ir spalvingesnės naujos svajonės ir „patobulinimai“, bet staiga suvoki: ne toks jau ir paprastas tas mano svajonių gyvenimo, amžinų atostogų modelis. Vienas dalykas veda prie kito, kitas – prie trečio, kyla noras, randasi poreikis viską pradėti nuo pradžių.
Nes nuo jūros ir saulės galima ir pavargti. O karščio dažnas netgi nepakelia. Kalmarai neblogai, bet ir keptos bulvės su lašinukais bei raugintais agurkėliais visai neprastas delikatesas. Tačiau kai karšta, jo, deja, nesinorės. Įdomūs ir visada bendrauti nusiteikę draugai nebūtinai džiugins, kai nesi tam nusiteikęs ir tenori visą dieną sėdėti tamsiame vėsiame kambaryje. Pameni, kad visiškai užtekdavo su bendradarbiais ar bičiuliais porą kartų per savaitę kur nors nueiti po darbo ar savaitgalį nuvažiuoti prie ežero, tegul ir su uodais, su lietumi. Bet kuriuo atveju tai būdavo tikras visų metų nuotykis.
Dar ilgiau pamąstęs, pasijunti tarsi koks nežinia dėl ko sutrikęs aukštielninkai ant šakos kabantis orangutangas su milijonu eurų nasruose... Palaukite palaukite... Tas „jūra, saulė, kalmarai ir nedurni žmonės“, kitaip tariant, amžinų atostogų projektas, absoliučiai išsigimė ir susipainiojo. Kuo blogas dabartinis mano gyvenimas? Darbas įdomus, na, atlyginimas gal per mažas ir atostogos per trumpos, draugai po pasaulį išsibarstę, bet iki šiltos jūros ir saulės – vos poros valandų skrydis...
Galų gale su metais paaiškėja, kad vis dar nežinai, ko nori. Kas lengva, paprasta ir viliojama, kažkodėl apsiverčia aukštyn kojomis, kas atrodė nekomplikuota, paprastai virsta labai komplikuotu dalyku. Ir privalai sau pripažinti: vien jūros ir saulės tikrai negana, nuo vyno ir kalmarų, ir visada laimingų draugų vieną dieną tikrai pasidarys nebegera. Todėl tau visai nereikia amžinų atostogų.
Reikia įprastų, eilinių. Tam, kad įvertintum tą gyvenimą, kurį turi, įvairialypę kasdienybę, kurią išgyveni, darbą, buitį, šeiminius ar vienišiaus rūpesčius ir netgi rutiną. Būtent jai paįvairinti vežamės ir kitiems vežame suvenyrų, dar, žinoma, įspūdžių, kurie šildys ilgais darganotais žiemos vakarais.
O kokia fantastiškai tobulai patogi, sugrįžus namo, atrodo sava lova. Koks savas ir savotiškai mielas pilkas vaizdas, apniukęs dangus už lango. Kokie mūsų išsiilgę iš džiaugsmo šokinėja augintiniai ir, panašu, kad šypsosi šiaip jau amžinai blogos nuotaikos apsėstas kaktusas. Kokia puiki tik tau tinkamo stiprumo ir temperatūros dušo srovė nuosavoje vonioje... Smulkmenos, bet visos jos tarsi koks muzikas instrumentas sustyguotas būtent tau, tavęs paties, pagal tave.
Pagaliau, ar žinotumėm, kas yra tikros atostogos, jeigu jos būtų amžinos?
Šaltinis: Bernardinai
