2024-ieji pasižymės bene didžiausių rinkimų skaičiumi pasaulyje. Šiais metais ketvirtadalis pasaulio gyventojų (apie 2 mlrd.) keliaus prie balsadėžių. Piliečiai balsus atiduos nuo Tuvalu iki Indijos, nuo JAV iki Rusijos (kad ir kaip groteskiškai beskambėtų).
Prie balsadėžių keliaus ir europiečiai, rinkdamiesi, kuria kryptimi suks Europos Parlamentas, o lietuviai prie balsadėžių keliaus dar bent du kartus – Lietuvos Respublikos prezidento ir Seimo rinkimuose. Rinkimų programų kertine ašimi taps pasaulį krečiantys konfliktai, sulėtėjusi ekonomika ir kiti socio-ekonominiai klausimai. Tačiau ar tarp rinkiminių šūkių liks aplinkosauga?
Pirmiausia, turime suprasti aplinkosauginių problemų kompleksiškumą. Visose šalyse, kuriose vyks rinkimai, aplinkosauginiai klausimai matomi skirtinguose kontekstuose. Aplinkosauga – tai skirtingai suprantamas žodis Lahore, Delyje, Vašingtone, Briuselyje ir Vilniuje. Jeigu Pakistane pagrindiniai aplinkosauginiai klausimai – milžiniška oro ir vandens tarša, Europos sostinėse aplinkosauginių klausimų centru tampa gyvūnų teisės, transporto transformacija, kai kuriose – nišiniai angliakasybos klausimai.
Kuomet Europos Sąjungos valstybės dėl kompleksiškos ir išsivysčiusios ekonomikos turi instrumentų finansiškai tvariai transformacijai, atsižvelgiant į verslą, nukenčiantį nuo transformacijos, besivystančios valstybės – gyvena kitoje realybėje. Joje žemos gyventojų pajamos, intensyvia žemdirbyste ir gamyba paremta ekonomika, bei kiti, su įvairiomis valstybių gyvenimo sritimis, persidengiantys veiksniai – transformacijos tikslą artina prie neįmanomo.
Milžiniška žaliosios transformacijos kaina besivystančioms ar didžiausios taršos valstybėms gali tapti dar viena figūra geopolitikos šachmatų lentoje. Tikėtina, jog didžiosios, išsivysčiusios demokratinės valstybės, vis dar aukštai nešančios aplinkosaugos ir kovos su klimato kaita vėliavą, turės suteikti erdvės valstybėms, kurios su tuo dar turi iššūkių. Idant nepaleistų valstybių į totalitarinių valstybių glėbį, kurių hegemoninis galios siekis, jau seniai su aplinkosauga neturi nieko bendro.
Turime ryžtis gebėti į aplinkosauginius klausimus žiūrėti pragmatiškai ne tik geopolitiniu lygmeniu, bet ir vidaus politikoje Europoje. Radikalių politinių jėgų darbotvarkėje, aplinkosauginiai klausimai dažnu atveju įrėminami kaip tam tikros apimties blogis, kuris kėsinasi į darbo vietas, verslą ir bendrąją žmonių gerovę. Aplinkosaugos klausimai šioje rinkiminių kampanijų kovoje tampa įkaitu, kurį įkalina naivūs ir tiesmuki pažadai apie transformacijos stabdymą ar aplinkosauginių problemų sprendimų stabdymą, paprastų žmonių labui. Aplinkosaugos ir bendros demokratinės tvarkos labui, politikai turi gebėti bent įvertinti galimybę žengti žingsnį atgal, kad vėliau gebėtų žengti tris pirmyn. Tam tikrus judėjimus galime matyti Europos Sąjungos medžioklės klausimuose, kurie bus itin svarbūs 2024 m. birželį vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose.
Kaip teigia portalas „Politico“, medžiotojų ir ūkininkų pyktis dėl ES aplinkosauginės politikos tampa derlinga žeme populistiniams judėjimas, išnaudojantiems šiuos klausimus savo naudai, todėl turi būti ir yra ieškoma būdų, kaip svarbią Europos kaimiškųjų vietovių, rinkėjų dalį palenkti savo naudai.
Aplinkosauga ir geopolitiniame lygmenyje ir regioniniame dažnu atveju taps kovos tarp demokratijų ir autokratinio pasaulio; kovos tarp racionalios politikos ir populizmo įkaitu – tai atsispindės ir rinkiminėse programose.
Ar tą matysime ir Lietuvoje? Turbūt, kad ne. Nors gali būti bandymų išnaudoti šios Vyriausybės sprendimus dėl kailinių žvėrelių fermų ar diskusijas dėl naktinių taikiklių opozicinių politinių jėgų naudai, tačiau šie sprendimai neturi galimybių peraugti į didelę kovą vien dėl minėtų sprendimų masto. Kasmet augančios ekonomikos ir urbanizacijos fone, aplinkosauginiai klausimai Lietuvoje nesukuria priešpriešos tarp aplinkosaugos ir žmonių gerovės. Dėl šios priežasties ir populistiniams pareiškimams Lietuvoje, aplinkosauga – menkas grobis.
Jeigu geopolitiniu ir regioniniu mastu turime gebėti susidurti su politinės realybės diktuojamais iššūkiais aplinkosaugai, Lietuvoje dar turime prabangą neatsisakyti idealų ir žengti pirmyn link žaliosios transformacijos tikslų. Todėl tikiu, kad aplinkosaugai rinkimuose Lietuvoje – dėmesio bus skiriama daug, ir galiu nuoširdžiai tuo džiaugtis. Rinkimų diskusijos bus ne „ar mums reikia“, bet „kokie geriausi to būdai“ – todėl tikėtina, jau po rinkimų, turėsime puikią plotmę rinkimines diskusijas išnaudoti aplinkosauginių tikslų įgyvendinimui Seime ir Vyriausybėje.
Lietuvoje prie aplinkosauginių klausimų išlikimo idealistiniame lygyje prisideda ir turi toliau prisidėti pilietinė visuomenė, formuojanti politinę darbotvarkę. Tai dabar aktyviai individualiai veikiantys asmenys, nevyriausybinės organizacijos ir žiniasklaida. Anot „Reuters“ žurnalistikos studijų programų direktorės Oxfordo universitete Mitali Mukherjee, žiniasklaidos vaidmuo, formuojant aplinkosaugos politikos darbotvarkę – kertinis. Todėl suvienytos jėgos visuomenėje bus itin svarbus aspektas, aplinkosauginių klausimų išlikimui prie Lietuvos politikos prioritetų.
Konfliktų ir politinių iššūkių krečiamame pasaulyje, aplinkosauga tampa figūra ant šachmatų lentos. Nors gali būti sunku tai pripažinti, ypač kai dalis aplinkosauginių klausimų persidengia su moraliniais bei egzistenciniais klausimais, turime suprasti – aplinkosauginiai klausimai regione ir pasaulyje, šiais metais, gali tapti kompromisiniais. Turime gebėti tai pripažinti, į tai atsižvelgti ir būti pasiruošus į tuos kompromisus eiti bent laikinai, neatsisakant idealų.
Nepaisant galimų politinės arenos pokyčių šiemet, nepaisant aplinkosaugos vietos rinkimų darbotvarkėse visame pasaulyje, nepaisant galimų politinių ėjimų – aplinkosaugos tikslai išlieka nepakitę. Sėkmė šioje kovoje priklauso nuo kiekvieno mūsų, net jei tam prireiks tikėti stebuklais.
Tomas Bernotas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, TS-LKD frakcija
