Artėjant Vasario 16-ajai Melburno lietuvių „Facebook“ grupėje pamačiau Ugnės ir Tautvydo – lietuvių, keliaujančių aplink pasaulį – žinutę. Keliautojai ieškojo lietuvių Melburne, ketindami prisijungti prie Šimtmečio minėjimo ir ieškojo, kur apsistoti.
Keliautojai Tautvydas Skipitis ir Ugnė Kraulaidytė iš Lietuvos išvyko praėjusių metų rugpjūčio pradžioje. JAV stebėjo saulės užtemimą, mėnesį praleido Meksikoje, du mėnesius tyrinėjo Australiją, ir po truputį traukia tolyn. O gal jau reikėtų sakyti – grįžta atgal, į Lietuvą. Kai kalbamės su Tautvydu ir Ugne – jie trumpam įsikūrę vakarinėje Naujosios Zelandijos pakrantėje, kur svečiuojasi pas medžio menininką. „Dabar gaminame kankles, ir fleitą iš eukalipto“, – pasakoja keliautojai, čia nutūpę prieš traukdami tolyn, į Aziją.
- Kaip nusprendėte leistis į kelionę aplink pasaulį? Turbūt daug kas turi tokią svajonę, tačiau kaip žinoti, kad jau laikas?
- Mintis keliauti aplink pasaulį kilo prieš kokius 14 metų. Tai – sena svajonė, kuriai pagaliau susiklostė tinkamos aplinkybės ir pati kelionė pakvietė keliauti. Norėjosi pažinti pasaulį, tyrinėti tolimiausius jo kampelius, sutikti įdomių žmonių, pamatyti nežinomų augalų, gyvūnų, patirti nuotykių, o taip pat norėjome pamatyti saulės užtemimą.
Esame baigę studijas, turime šiek tiek darbo patirties, tačiau prieš įsitvirtinant rimčiau norėjosi duoti sau metus laisvės keliauti į tolimas šalis, neskubėti. Artėjome prie to labai natūraliai, tiesiog reikėjo išlaukti, kol aplinkybės pačios susiklostys ir mintys susidėlios. Kai į klausimą „kodėl ne dabar“ atsakai „kodėl ne“, jau gali suprasti, kad atėjo laikas.
- Koks jausmas gyventi be namų? O gal namai kaip tik visada yra su jumis?
- Sunku apibūdinti, koks tai jausmas taip ilgai būti kelyje. Kiekvienas kelias, takas, posūkis – naujas, kiekvienas vaizdas matomas pirmą, o tikriausiai ir paskutinį kartą. Sutinkame žmonių, susidraugaujame ir, atėjus laikui išsiskirti, suprantame, kad tikriausiai niekada nebepasimatysime. Apima toks laikinumo jausmas. Su savimi galime neštis tik prisiminimus.
Nepavargti padeda jaučiama ramybė ir tikėjimas, kad visko užteks, kad kelias mumis pasirūpins. Ramiau ir dėl to, kad kuprinėse telpa viskas, ko gali prireikti išgyventi. Galime ramiai kelioms dienoms išeiti į kalnus ir nesutikti nė vieno žmogaus.
Nesijaučiame benamiai, tačiau namų, kuriuos palikome, ir namų, kuriuos svajojame kurti, pasiilgstame. Arba kaip tik kartais jaučiame, kad visa planeta yra dideli namai su daugybe buveinių. Ir namai yra ten, kur esame mes.
- Kaip keliaujate, kur apsistojate? Ar keliaudami sutinkate žmonių iš Lietuvos? Ar ir kitose vietose stengiatės prisijungti prie bendruomenių renginių?
- Keliaujame kojomis, lėktuvais, pakeleivingais automobiliais. Nakvojame pas žmones arba palapinėje. Kartais apsistojame ilgiau – pailsi mūsų kuprinės, o mes pasijaučiame kaip žmonės, o paskui vėl iškeliaujame į naują kelionę. Didelė kelionė susideda iš daug mažų kelionių. Tad keliaujame… po truputį.
Susipažinti su išeivijos lietuviais buvo viena iš kelionės svajonių, tačiau kitur bendruomenių neieškojome. Bet stengėmės aplankyti išvykusius draugus. O Australijoje mus ir sutiko, ir išlydėjo lietuviai.
Buvo labai įdomi patirtis, kai Džindabaino (Jindabyne) mieste viena moteris, pas kurią buvome apsistoję savanoriaudami Bembokos kaimelyje, norėjo mums padėti ir parašė skelbimą vietinėje „Facebook“ grupėje. Į jį atsiliepė Rasa ir Mindaugas – vyresnės kartos išeivių pora, su kuria praleidome vieną labai įdomų vakarą.
Pasakojama, kad išeiviai iš Lietuvos, po Antrojo pasaulinio karo atvykę į Australiją, būdavo girdėję šio miesto pavadinimą – kaip vietos, kur gali būti daugiau tautiečių. Mums to neteko girdėti anksčiau. Labai apsidžiaugėme, kad Rasa ir Mindaugas atsiliepė ir buvo tokie svetingi.
- Nustebote vidury Australijos sutikę lietuvių kilmės žmonių?
- Buvo labai įdomu išgirsti išsaugotą lietuvių kalbą. Iš pradžių galvojome, kad gal tyčia jie kalba kitoniškai (beje, prie jų namo – užrašas „bakūžė“). Paskui Mindaugas paaiškino, kad taip yra ne šiaip sau – juk šitaip kalbėjo jų tėvai. Tad lietuviai ten yra išsaugoję tokią tarpukario, smetoninę kalbą.
Taip pat įdomu, kiek daug laiko jų kartos žmonės skyrė Lietuvai: ir bendruomenes kūrė, ir skautų būrius, ir vaikus visur savo vedžiojo. Ir dar dabar stovyklose dalyvauja, jau būdami pensininkais. Tas paliko labai didelį įspūdį – tiek jų kalba, tiek lietuviškumo puoselėjimas. Jų namuose yra daug lietuviškų atributų, tautinių juostų, skulptūrėlių. Tos mažos namų detalės atspindi glaudų ryšį su Lietuva, tai, kad jos nepamiršo, kad ji teberūpi.
Labai didelis skaudulys, kurį mes girdėjom, buvo tai, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išeivijos lietuviai, kurie rėmė, palaikė, stengėsi, turėjo tikslą, pasijuto nebereikalingi, tačiau Lietuva jiems labai rūpi. Jų vaikai išmokyti kalbėti lietuviškai, o štai ir vasarą planuoja atvykti į Dainų šventę. Kiek kitokį jausmą išsivežėme pabendravę su jaunesnės kartos lietuviais.
- Pajautėte skirtingas emigracijos bangas?
- Jaunesnė lietuvių karta, su kuria susipažinome Melburne, pasirodė kiek kitokia. Pabendravus su naujesnės emigracijos kartos žmonėmis, lietuviškumo puoselėjimo, saugojimo pasirodė mažiau, arba jis – kitoks. Teko išgirsti sakant, kad vaikai specialiai nebus mokomi lietuvių kalbos, kad nesusigadintų angliško akcento. Gal kiek ironiška paskui atrodo, kai vaikai dainuoja „Nupiešiu Lietuvą“, „Myliu Lietuvą“, bet daugelis iš jų nesupranta, apie ką dainuoja, o kai kurie tik žiopčioja. Lieka toks dviprasmiškas jausmas.
Per vasario 16-ąją planavome būti Melburne, tad žinodami, kad ten yra didelė lietuvių bendruomenė, tikėjomės susitikti su lietuviais, kartu paminėti Šimtmečio Vasario 16-ąją. Gal kiek nusivylėme… Lyg ir nieko keisto, kad nelabai kas mumis domėjosi, bet vis tiek truputį apmaudu. Į mūsų skelbimą atsiliepė mus priėmusi Lina, kuriai esame dėkingi, smagiai praleidome laiką kartu. Ir tu. O bendraamžių visai nesutikome.
- Tai kaip Melburne buvo sutiktas šimtmetis?
- Pasirodė šokėjai, padainavo chorai, pakalbėjo politikai. Tiesą sakant, mums renginys atrodė lyg koks pasižymėjimas, kad švenčiame vasario 16-ąją. Pasigedome bendrumo dvasios. Bet buvo smagu išgirsti kalbant lietuviškai, pamatyti, kokia ta bendruomenė, kuo ji gyvena, kaip sutaria.
Buvo sunku susipažinti su žmonėmis. Paprastai turime dideles kuprines, kurios kartais pralaužia ledus pokalbiams, o tą kartą jų neturėjome, bet iš tiesų, gal ir todėl, kad visi bendrauja grupelėse, jautėmės tiesiog nelabai kam įdomūs. Tačiau kai jau buvome truputį nusivylę, susipažinome su labai šilta ir miela moterimi, vyresnės kartos išeive Dana Binkis. Buvo labai gera pabendrauti. Kai paklausė, ar galėtų kuo padėti, atsakėme, kad labiausiai norėtume… pabendrauti. Tada ji nusivedė mus prie stalelio, kur sėdėjo vyresnė išeivių karta. Visi buvo tokie draugiški ir paslaugūs, norėjosi klausyti ir klausyti jų istorijų.
Tad mums ankstesnės kartos išeivijos lietuviai pasirodė gal kiek atviresni, o naujesnieji emigrantai, išvykę iš Lietuvos dažnai dėl ekonominės situacijos, patogumų, tokios dvasios arba neturi, arba mes jos nepatyrėme.
Vis dėlto Australijoje yra bendruomenė. Įdomu, kaip bus, kai pasikeis kartos, neliks senesnės kartos išeivijos žmonių.
- Ar kai viskas taip greitai keičiasi – žmonės, vaizdai, turite laiko apgalvoti praėjusią dieną, savaitę, šalį, patirtį?
- Įspūdžių daug, grįžę ilgai turėsime ką veikti juos apmąstydami, tačiau šiuo metu laiko užtenka viskam.
Živilė Miežytė, pasauliolietuvis.lt
Tautvydo ir Ugnės asm. archyvo nuotr.
