Australijos arkivyskupas Markas Coleridge‘as, dalyvaujantis šiuo metu vykstančiame Vyskupų sinode šeimos tematika ir ten vadovaujantis vienai anglakalbių vyskupų grupei, neseniai davė interviu katalikiškam portalui „Nation Catholic Reporter“. Pasak M. Coleridge‘o, gali susidaryti įspūdis, jog kalbant apie santuoką ir šeimą esama tik dviejų kraštutinumų – arba visiškai atmesti Bažnyčios mokymą, arba užsidaryti „nekintamumo burbule“. Arkivyskupas kviečia nepulti į šiuos kraštutinumus, tačiau ištyrinėti tarp jų plytinčią milžinišką „teritoriją“.
- Palyginote Sinodą su Vatikano II susirinkimu, sakydamas, kad pastarasis buvo „kalbinis įvykis“...
- Manau, kad tai esmingai svarbu. Nesitikėjau būti išrinktas į šį Sinodą. Tačiau, kai tai įvyko, labai apsidžiaugiau, galėdamas būti jo dalimi. Taigi nuo pat gegužės pradžios iki dabar įtemptai dirbau. Vienas dalykų, kuriuos dariau – skaičiau daug Johno O‘Malley, jėzuitų istoriko, dabar gyvenančio Bostone, darbų. Mane labai palietė kai kurie O‘Malley pasakymai. Pavyzdžiui, kad Vatikano II susirinkimas buvo „kalbinis įvykis“. Ta prasme, kad nors Bažnyčios esminis mokymas liko nepaliestas, tačiau buvo kalbama kitaip, ir tai buvo kur kas daugiau nei „kosmetika“. Man atrodo, kad ir dabar taip yra.
Vienas svarbus dalykas, kurį padarė popiežius Pranciškus – jis Sinodą iš renginio pavertė kelione, procesu. Šiuo atžvilgiu tai primena Vatikano II susirinkimą, kuris buvo didžiulė „fermentacija“, kur daug kas vyko ne tik per sesijas, bet ir tarp jų. Ir, viliuosi, jog tai tinka ir kalbant apie dabartinio Sinodo „kelionę“. Man vis labiau tampa aišku, manau, kad ir mums visiems, jog iki spalio 25-osios darbo neužbaigsime. Tai bus tik dar vienas žingsnis šioje kelionėje.
- Savo tinklaraštyje pažymėjote, jog, atrodo, esama dviejų specifiškai skirtingų stovyklų tarp Sinode dalyvaujančių vyskupų.
- Aš to pernelyg neakcentuočiau. Man atrodo, jog esama daugelio pozicijų. Iš tiesų jos egzistuoja. Tačiau kalbėti tik apie dvi stovyklas būtų pernelyg didelis supaprastinimas. Tačiau tai, ką aš norėčiau pasakyti, jog iš tiesų kartais susidarydavo įspūdis, kad arba mes atsisakysime Bažnyčios mokymo, arba paprasčiausiai pasirinksime tam tikrą nepajudinamumą. Kitaip tariant, prieš mus yra tik du pasirinkimai – atmetimas arba nepajudinamumas. Tačiau aš tuo visiškai netikiu. Iš tiesų nemanau jog šie du kraštutinumai yra realūs variantai. Jie tik teoriniai.
Nemanau, kad Sinodas ketina atmesti tai, kas laikoma fundamentaliu Bažnyčios mokymu, turiu omenyje nepajudinamą trejybę: santuoką, Eucharistiją ir Bažnyčią. Nes jei paliesi vieną iš jų, paliesi ir kitas. Tai nėra paraštinis dalykas. Tai svarbu iš esmės. Taip nenutiks, tačiau aš taip pat manau, jog neįmanoma, kad šio Sinodo proceso pabaigoje paprasčiausiai bus pasakyta tai, ką jau esame seniai pasakę ir padarę santuokos bei šeimos srityje.
Manau, kad tokiu atveju kiltų klausimas: tad kam gi buvo reikalingas šis itin ilgas, daug reikalaujantis, brangus procesas? Kam reikėjo jį pereiti, jei tik tam, kad galėtume pasakyti ir padaryti tai, kas jau buvo? Juk iš tiesų žinome, kad daugelyje pasaulio vietų mūsų kalba, kuria kalbame, nieko neperteikia, o būdai, kuriais veikiame, nepaliečia daugelio žmonių gyvenimų, o tik įrodo, jog tai iš esmės yra svetima daugeliui žmonių, kuriems iš tiesų reikia pagalbos. Tai, ką norėčiau pasakyti – tarp šių dviejų kraštutinumų (nors kartais gali pasirodyti, jog tarp jų visiškai nėra jokios erdvės) iš tikrųjų esama milžiniškos teritorijos, kurią reikia ištirti.
Ir apie tai turėtų būti Sinodas. Pastoracinės veiklos žodžiai ir veiksmai turėtų liudyti, jog mes nepuolame į vieną kraštutinumą, sakydami, kad Bažnyčios mokymą reikia išmesti pro langą, tačiau nepuolame ir į kitą, pareikšdami, jog neketiname nieko keisti. Manau, jog privalome ištyrinėti visas galimybes toje milžiniškoje vidurio teritorijoje, kur, galvoju, veikia Dvasia ir kviečia mus būti. Štai čia aš pradedu kalbėti apie Sinodą kaip apie kalbinį įvykį.
Kaip esu sakęs mažojoje grupelėje, vienas dalykų, kuris galėtų būti atliktas šio Sinodo metu, tai – sudaryti sąrašą labai praktiškų dalykų, kuriuos mes galėtume nuveikti, kad mes iš tiesų paremtume šeimas ir padėtume joms bėdoje. Ne tik kreiptis į jas sausa bažnytine kalba – kaip sakiau, kurios – visas vandenynas. Tačiau kalbėti kalba, visiškai ištikima tam, kuo mes tikime ir mokome, tačiau paprastesne ir labiau prieinama, labiau šiuolaikine, ir su mažiau „abra kadabra“.
Kita sugriuvusi skirtis, kuria mes labai ilgai vadovavomės, – tarp to kas vieša ir privatu. Mes tiesą įgyvendiname viešumoje, o gailestingumą – privačiai. Kitaip tariant, klausyklos gailestingumas praskiedžia sakyklos aiškumą. Daugiau tai nebeveikia. Manau, tą matote popiežiaus Pranciškaus elgesyje – ir tai vienas galingiausių dalykų jo pontifikate – viešą gailestingumo įgyvendinimą. Manau, jog tai – viena krypčių, kuria turime judėti. Nesakau, jog turime atsisakyti gailestingumo tarnystės privačiu lygmeniu. Tą mes, žinoma, privalome atlikti. Tačiau mes taip pat turime praktikuoti gailestingumą ir viešai.
Kai popiežius, paklaustas apie homoseksualumą, atsako: „Kas aš toks, kad teisčiau“, nereiškia, jog jis pakeičia Bažnyčios mokymą, – tačiau jis labai viešai praktikuoja gailestingumą. Kai popiežius mazgoja kojas jaunai musulmonei sulaikymo centre – vėlgi – tai viešas gailestingumo praktikavimas. Kai Pranciškus sako, jog nuodėmių atleidimas, gailestingumas turi būti labiau prieinamas moterims, pasidariusioms abortą, – tai vėlgi tas pat.
Šis klausimas gali būti nelengvas katalikams, kurie taip ilgai buvo įpratę prie tam tikro viešumo ir privatumo suvokimo bei elgesio su tuo. Mums nelengva įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti viešas gailestingumo įvykdymas. Tačiau tikiuosi, kad Jubiliejaus metai mus tam paskatins. Taip pat norėčiau, kad ir Sinodas.
- Ankstesniajame interviu kalbėjote apie išsiskyrusias ir antrąkart susituokusias poras bei tos pačios lyties poras, sakydamas: „Asmeniškai aš manau, jog pasakymas, kad tuose santykiuose nėra nieko gera, prasilenkia su realybe.“
- Apibendrinti yra itin rizikinga, kadangi esama visokių antrųjų santuokų. Pažįstu žmonių, išsiskyrusių ir antrąkart susituokusių civiliškai, kurie taip pat yra ir giliai tikintys bei patiriantys stabilų, ilgalaikį ir vaisingą ryšį, turintį visus malonės ženklus. Tačiau taip pat man žinomos antrosios santuokos, kurios yra pasibjaurėtinos ir nužmoginančios. Neketinu apibendrinti antrųjų santuokų, lygiai taip pat, kaip ir tos pačios lyties sąjungų.
Manau, jog šiose itin sudėtingose situacijose, mes, kaip Sinodo dalyviai, turime būti labai atsargūs dėl plačių apibendrinimų. Tuo pat metu turime ir tvirtai laikytis esminių principų, tačiau moduliuoti jų pritaikymo būdą žvelgdami į konkrečią situaciją. Esu kunigas jau daugiau nei 40 metų, tad žinau, jog, klausydamasis išpažinties ar duodamas patarimą, turi detaliai įsigilinti į žmogaus situaciją ar poros santykius. Štai kodėl sakau, jog platūs apibendrinimai nėra pakankami.
Tačiau tuo pat metu egzistuoja kai kurios pamatinės tiesos apie santuoką, nepriklausomai nei nuo laiko, nei nuo vietos, nei nuo kultūros. Tad Katalikų Bažnyčia turi šias tiesas išsakyti. Tačiau tuo pat metu šios tiesos gali būti kiek skirtingos priklausomai nuo laikmečio, vietos ir kultūros. Katalikų Bažnyčios vienovė įvairovėje visuomet buvo labai sudėtingas dalykas. Kai kurie žmonės sako, jog Katalikų Bažnyčia yra monolitinė. Dieve mano, tai mažiausiai man žinoma monolitinė institucija, primenanti kačių kaimenę! Manau, kad tam tikras sveikos decentralizacijos lygis yra beveik esminis, jei mes iš tiesų norime suvokti santuokos ir šeimos gyvenimo realybę visame pasaulyje.
- Esama daug bruzdesio, ypač JAV, tarp žmonių, kurie nenori nieko keisti.
- Yra žmonių, aistringai pasišventusių nekintamumui, tam tikram nejudrumui. Manau, kad tai visiškai nerealistiška. Ir toks kelias veda į niekur.
- Jei vis dėlto šio Sinodo metu nebus daug nuveikta – galbūt tik išleistas „sausas“ dokumentas – kas, manote, nutiks tada? Ką tai reikštų žengiančiai pirmyn Bažnyčiai?
- Manau, kad kiltų milžiniškas nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmas – ir labai daugeliui žmonių. Galbūt ir prarastos galimybės jausmas. Tačiau tai neabejotinai reikštų, kad mes turime toliau keliauti šiuo keliu. Mes dar nepasiekėme to taško, kur galėtume Bažnyčiai atnešti taiką ir atrasti tą tiesos ir gailestingumo susiliejimą, kurio kiekvienas trokšta.
Iš tikrųjų, nepaisant požiūrių skirtumų aštriais klausimais, kiekvienas Sinode dalyvaujantis vyskupas pasakytų: „Taip, aš aistringai pasišventęs rasti tą vietą, kur apsikabina tiesa ir gailestingumas.“ Kalbant apie šiuos giluminius dalykus, iš tiesų nesama jokių skirtumų. Ir ką gi tai reiškia? Dauguma skirtumų yra susiję su skirtingu santykių tarp Bažnyčios ir istorijos, Evangelijos ir kultūros suvokimu. Tai buvo didieji Vatikano II susirinkimo klausimai. Ir jie vis dar tokie išlieka. Kartais net frazės „doktrinos vystymasis“ ištarimas kai kuriems Sinodo tėvams asocijuojasi su ėjimu ant laužo.
Asmeniškai aš nemanau, kad yra realistiška galvoti, jog mes galime apsigyventi nekintamumo burbule, atribojančiame nuo istorijos ir kultūros. Bažnyčia yra panardinta tiek vienoje, tiek kitoje. Tačiau vėlgi ką tai reiškia praktiškai konkrečioje vietoje? Štai klausimas. Ištikimas praeičiai vyskupas neturi pasirinkimo. Mes turime saugoti ir puoselėti apaštalinę tradiciją. Tai – vyskupų tarnystės šerdis. Tačiau jis turi gebėti suprasti dabartį, nes be to nebūsi ištikimas praeičiai. O ištikimi praeičiai esame todėl, kad įgytume akis, gebančias „skaityti“ dabarties sumaištį, tačiau nejaučiant ateities baimės. O kartais Sinode aš girdžiu balsų, kurie man atrodo jos kupini. Bet kalbant apie popiežių Pranciškų, vienas labiausiai mane stulbinančių dalykų yra tai, kad jis – beveik bebaimis. Galbūt kartais tą suteikia senatvės išmintis – jausmas, jog neturi ko prarasti. Tačiau tai taip pat yra pagimdyta tikėjimo, ne vien metų. Nes šioje sumaištyje vis dėlto esama Šventosios Dvasios.
