Natūralu, kad japonai didžiuojasi šiuo epizodu ne tik dėl didvyriškos Sugiharos veiklos, kai jis drąsiai peržengė savo instrukcijas ir ėmėsi gelbėti į pavojų pakliuvusius žmones, bet ir todėl, kad įdėmiau pasigilinus ši istorija parodo, kad tuometinėje Japonijoje, buvo nemažas tinklas diplomatų ir karininkų, kurie palaikė Sugiharos veiklą ir padėjo ar bent nesutrukdė ją įgyvendinti. Tai lėmė specifinė Japonijos padėtis, nes nors tarpukariu ir šioje šalyje buvo didelės imperinės ambicijos, antisemitizmas buvo beveik nebūdingas. Pirmasis užsienietis, kurį Japonijos imperatorius buvo apdovanojęs garbingiausiu šioje šalyje – Tekančios saulės ordinu, buvo Jacobas Shiffas, žymus žydų tautybės Niujorko bankininkas. Per 1904–1905 m. karą tarp Japonijos ir Rusijos jis didžiule paskola parėmė Japoniją, nors tuomet pasaulyje visi buvo įsitikinę greita ir lengva Rusijos pergale. Nors dalį japonų karininkų buvo pasiekusi ir antisemitinė klastotė – žinoma kaip Siono išminčių protokolai, vis dėlto Japonijos visuomenėje antisemitizmas nesulaukė didelio dėmesio. Priešingai, tikėta, kad geri kontaktai su įtakingais žydų verslininkais gali padėti palengvinti politines derybas su kitomis valstybėmis, ypač JAV, kur taip pat buvo įtakinga žydų bendruomenė. Japonija labai bijojo SSRS, o tai vertė ieškoti sąjungininkų Europoje. Ir, nors vis labiau artėjant Antrojo pasaulinio karo audroms, vis didesnė dalis Japonijos politinio elito matė kaip stipriausią sąjungininkę Europoje tiesiog akyse vis stiprėjančią nacistinę Vokietiją, net keli aukšto lygio Japonijos politikai, kaip užsienio reikalų ministras Yōsuke Matsuoka, aiškiai pabrėždavo, kad, nepaisant artimų santykių su Vokietija, Japonijoje žydai persekiojami nebus.
1939 m. į Kauną atvyko ir Chiune Sugihara. Nors Japonija ir Vokietija buvo pasirašiusios Antikominterno paktą, japonai buvo aiškiai nurodę, kad šis nukreiptas tik prieš SSRS. Vokiečių tai netenkino, nes jie norėjo įtraukti Japoniją į sutartį prieš Didžiąją Britaniją ir galimai JAV, taip užsitikrindami laisvas rankas Europoje. Tai netenkino japonų, kurie buvo linkę kovoti tik prieš SSRS ir stengėsi išvengti galimo karo su JAV. Vokiečiams nepavykus pakeisti japonų nuomonės, Adolfas Hitleris išvadino japonus „pusiau beždžionėmis“, imperatoriui Hirohito palinkėjo sulaukti caro Nikolajaus II likimo, o pats nusprendė susidėti su sovietais. Panaršius Lietuvos spaudą apie liūdnai pagarsėjusį Molotovo ir Ribbentropo paktą, akivaizdžiai matome, kad gausu žinučių apie „smarkiai nusivylusius“ ar net „įniršusius“ japonus. Jie jautėsi išduoti vokiečių, ir tai lėmė akivaizdų politikos pasikeitimą.
Tada į Kauną buvo paskirtas Rusijos ekspertas, puikiai rusų kalbą mokantis Sugihara. Jis turėjo sekti ne tik sovietų, bet ir nuvylusių vokiečių politiką. Lietuva pasirinkta neatsitikinai – dėl Vilniaus su Lenkija konflikto čia kryžiavosi daugelio valstybių interesai, o didžiosios valstybės savaip bandė tuo konfliktu pasinaudoti ir įtraukti Lietuvą į savo stovyklą. Paskutiniais metais prieš karą Lietuvos visuomenėje ir politiniame elite įsivyravo antivokiškos nuotaikos, buvo juntama simpatija Vakarų valstybėms. Nusivylusi Vokietija, Japonija taip pat buvo suinteresuota bendradarbiauti su šios priešininkėmis, siekdama atsvaros prieš SSRS, kurią laikė pagrindine grėsme. Tam tiko ir Sugihara, kuris nesimpatizavo agresyviai Vokietijai ir kartu buvo labai skeptiškas dėl galimo Japonijos karo su JAV, manydamas, kad tai virstų nacionaline katastrofa, kaip ir nutiko. Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos institucijos žinojo apie labai aktyvų Japonijos vicekonsulo ryšį su lenkų pogrindžiu, kurį globojo geras Lietuvos politikų draugas, Didžiosios Britanijos pasiuntinys Kaune Thomas Hildebrandas Prestonas ir Prancūzijos karinės žvalgybos atstovas Gabrielis Pichon‘as, įsigudrinęs dirbti chemijos dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete. Formaliai likdama neutrali, faktiškai Lietuva sudarė visas sąlygas šiai koalicijai rinkti žvalgybinę medžiagą, kuri būdavo perduodama ne tik į Tokiją, bet ir Paryžių bei Londoną. Visa ši veikla Lietuvos teritorijoje nutrūko tik tada, kai ją užėmė okupacinė tuometinės Vokietijos sąjungininkės – SSRS – kariuomenė.
Būtent tada prasidėjo ir žydų gelbėjimas. Kyla klausimas, kodėl – juk Lietuvą užima ne nacistinė Vokietija, kuri nors iki tol dar Holokausto nevykdė, jau buvo viešai ne sykį įrodžiusi savo antisemitinę politiką. Tad ką ir nuo ko gelbėti? Juk visi į Lietuvą iš nacių ir sovietų okupuotos Lenkijos atbėgę žydai rado šalį, kurioje toli gražu nebuvo rasinių įstatymų, Valstybės saugumo departamentas nežiūrėjo pro pirštus, o priešingai – rinko pranešimus apie antisemitizmą, o pats prezidentas Antanas Smetona, tegul ir turintis diktatoriškų polinkių, žydų organizacijų neretai buvo pavadinamas „žydų karaliumi“, Natūralu, kad tokia valstybė buvo saugus prieglobstis žydų ir lenkų pabėgėliams. Situacija iš esmės pasikeitė po Lietuvos okupacijos. Juk, vadovaudamiesi antitautine komunistine ideologija, būtent sovietų okupantai dar 1940 m. liepos pradžioje organizuoja mitingą, kuriame neva, patys žydai reikalauja panaikinti hebrajų kalbos dėstymą mokyklose. Tuo pat metu paskubėta likviduoti „reakcines ir šovinistines žydų organizacijas“. Kas tai buvo? Be abejo, tai buvo religinės žydų organizacijos, taip pat visos tos, kurios svajojo apie tautinės žydų valstybės – Izraelio – įkūrimą. Tarp Lietuvos kilniaširdiškai priimtų pabėgėlių tokių organizacijų narių buvo labai daug. Tautiškai patriotiški ir savo religijai – judaizmui ištikimi žydai buvo nepageidaujami „naują žmogų“ sukurti pasišovusiems bolševikams. Natūralu, šie žydų pabėgėliai greitai suprato, kas jų laukia SSRS – greita tremtis į Sibirą. O organizacijų vadovams ar rabinams tai galėjo pasibaigti ir NKVD globa, kankinimais ir sušaudymu. Čia ir Sugiharos asmuo pasirodo visu gražumu. Susiradęs pagalbininką – vokiečių neseniai okupuotos Olandijos atstovą Kaune Janą Zwartendijką, Sugihara galėjo padėti prieglobsčio prašantiems žmonėms. Tam jau pasitarnavo ne tik jo humanistinės vertybės, bet ir nebijojimas imtis iniciatyvos, ypač nesulaukiant atsakymo iš savo vyresnybės, kuri buvo neapsisprendusi ar paprasčiausiai abejinga svetimos šalies piliečių likimui. Todėl jo pasiryžimas nelikti abejingam, neapsimesti, kad tai „manęs neliečia“, o veikti greitai ir dabar yra kilnus bendražmogiškas pavyzdys.
Sugiharos istorija svarbi ne tik bendražmogišku aspektu. Ji gali vėl jungti ir tautas. Izraelis gražiai įvertino Sugiharos atminimą dar jam esant gyvam ir padėkojo už jo herojiškumą. Japonijoje tam reikėjo laiko, ir tik dabartinė karta gali pamatyti ne tik šią šviesią asmenybę, bet ir atversti kiek kitą, mažiau žinomą tuometinės Japonijos diplomatijos puslapį. Tik pamažu supranta Sugiharos istorijos svarbą ir Lietuva. Prisiminkime, kad visi Sugiharos išgelbėtieji nusprendė iš Lietuvos bėgti tik po sovietinės okupacijos. Taigi Lietuva buvo savaip ramus užutėkis, o kartu vieta, kur vyko pašėlusiai intensyvus galingiausių to meto valstybių šnipų žaidimas – Vokietijos, SSRS, Lenkijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir… tolimosios Japonijos. Profesorius Egidijus Aleksandravičius šiam laikotarpiui pritaikė net Kauno kaip Šiaurės Kasablankos palyginimą. Kasablanka – tai ne geografine prasme, o su ryškia kryptimi į garsųjį 1942-ųjų filmą. Ar verta prisiminti paskutines nepriklausomos Lietuvos akimirkas šia, dramatiška, prasme? Manau, kad taip – gal tai paskatins dar išsamesnes laikotarpio studijas, matant jį vis nauju aspektu. Juk Sugihara nebūtų galėjęs išgelbėti šių žmonių, jei Lietuva būtų uždariusi sienas ir palikusi juos nacių malonei. Jei tuometinis Lietuvos politinis elitas būtų buvęs antisemitinis, tikrai vargu ar būtų įsileidęs visus šiuos žmones.
Šis puslapis gali būti reikšmingas ir dabarties politikai. Japonijos ministro pirmininko vizitas mūsų regione neatsitiktinis ir, žinoma, pagrindinis tikslas nėra pagerbti iškilųjį tautietį. Šiuo metu, jausdama didelę grėsmę iš sunkiai prognozuojamo Šiaurės Korėjos diktatoriaus pusės, Japonija siekia glaudžiai bendradarbiauti su NATO šalimis. Suprantama, kad JAV poziciją dažnai gerokai stipriau palaikančios Vidurio ir Rytų Europos valstybės šiuo atveju yra svarbios, nes tikimasi, kad, kilus svarbioms diskusijoms NATO viduje, jos natūraliai links palaikyti būtent JAV sprendimus. Žinant bet kurių konfliktų atveju labai atsargią daugumos Vakarų Europos valstybių poziciją, kiekvienas balsas gali būti svarbus japonams, jei jų valstybei, neduok Dieve, iškiltų dar viena egzistencinė grėsmė.
Net jei karine prasme įtampa dabar ne tokia kaip prieš aštuonias dešimtis metų, intensyviai vyksta ir ekonominės varžybos. Neseniai Vengrijoje vyko gausus Vidurio ir Rytų Europos šalių susitikimas su Kinijos delegacija, kur plėtojami vis glaudesni ekonominiai ryšiai. Geras to pavyzdys – Kinijos sprendimas finansuoti naują, modernų geležinkelį iš Budapešto į Belgradą. Japonija dėl savo interesų tikrai nenori leisti Vidurio Rytų Europos regione įsivyrauti vienai Kinijai, tad natūralu, kad ieško valstybių, su kuriomis galėtų plėtoti artimus ryšius. Juk ir istorinės atminties pagrindu tarp šių valstybių vis dar vyksta labai aštrios varžybos. Kinija sėkmingai sukūrė ne vieną meninį filmą, kur didelis akcentas skiriamas Japonijos kariuomenės žiaurumams per Antrąjį pasaulinį karą, kaip tam tikrą atsaką galime pamatyti ir didelio dėmesio sulaukusią istoriją apie Sugiharą – filmą „Persona non grata“, kuriame matomi ir kauniečio akiai mieli vaizdai. Šis filmas Japonijoje tapo labai populiarus, o jo pasaulinė premjera buvo būtent Kaune. Tai ir kultūrinė diplomatija – noras parodyti šviesesnę tuometinės Japonijos pusę. Neatsitiktinai prieš metus šis filmas parodytas diplomatams Jungtinėse Tautose. Čia Japonijos ir Lietuvos diplomatinės atstovybės sujungė jėgas, kviesdamos kitų šalių atstovus. Sugihara lieka svarbus pavyzdys, kokių diplomatų reikėtų bet kuriai valstybei – jis buvo ne tik didis humanistas, mokėjęs užjausti kenčiantįjį, bet ir Japonijos patriotas, visą laiką siekęs gerovės savo valstybei, nors jo nuomonė dažnai kirtosi su politiniame elite nusistovėjusia. Šiuo atveju vien dėl Sugiharos istorijos Kaunas ir Lietuva tampa artima ir miela vieta japonams. Neatsitiktinai pasaulio spaudoje premjero Abe nuotraukos nuolat pastebimos būtent iš Kauno, nors prieš tai jis lankėsi ir Latvijoje bei Estijoje. Jei panaudotume tą istorinį ryšį, galėtume Japonijos dėmesį labiau patraukti į savo, o ne kitų kaimyninių valstybių pusę ir stiprinti tarpusavio ryšį. Tai būtų apčiuopiamas Lietuvos diplomatijos laimėjimas. Prie jo prisidėti svarbu ne tik politikams, bet ir visiems Lietuvos piliečiams.
Simonas Jazavita, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas
