Gegužės 15 dieną Ukrainos prezidentas Petro Porošenka savo įsakymu įteisino NSGT (Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos) sprendimą blokuoti socialinius tinklus „VKontakte“, „Odnoklassniki“ (Bendraklasiai) ir kitus rusiškus interneto resursus Ukrainos teritorijoje. Ši naujiena iš karto sukėlė kritikos bangą. Visas būrys ukrainiečių žurnalistų ir visuomenės aktyvistų išsakė nuomonę, kad tikroji šio įsakymo pasirašymo priežastis yra Ukrainos prezidento siekis „prieš rinkimus išvalyti informacinę erdvę“. Teisėsaugos organizacijos prabilo apie žodžio laisvę, garsi Rusijos laidų vedėja įrašė vaizdo kreipimąsi ta tema, kuriame pavadino šį Ukrainos prezidento sprendimą „politine savižudybe“, o gimtinę palikti buvęs priverstas rusų žurnalistas Arkadijus Babčenko, peržiūrėjęs Ksenijos Sobčiak vaizdo įrašą, pareiškė, kad jam yra gėda. Iš šalies pabėgęs Ukrainos politikas Olegas Cariovas, kurį Maskva kadaise paskelbė taip ir neįgyvendinto projekto „Naujarusija“ vadovu, pažadėjo radijo „Echo Moskvy“ klausytojams, kad greitai visas rusiškas verslas Ukrainoje bus nacionalizuotas. „Dar daugiau, – aiškino jis. – Bus einama į kiekvieno eilinio ruso namus ir viskas nacionalizuojama: tiek butas, tiek visas turtas.“ Apie rusų reakciją į šias naujienas mes dar pakalbėsime. Tačiau ir Ukrainos visuomenė šiuo klausimu pasidalino į dvi stovyklas. Tai dėl ko gi kilo toks triukšmas?
Labai daug pasakanti yra rusų valdininkų reakcija į Kijeve priimtą sprendimą. Rusijos Užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame rašoma, kad „atmestinas Ukrainos valdžios požiūris į bet kokias tarptautines teisės ir moralės normas, bei savo įsipareigojimus saugoti žmogaus teises ir laisves, tapo kasdieniu reiškiniu“. Šalies okupantės užsienio reikalų tarnyba nusprendė, kad Kijevas, bijodamas bet kokios kitokios nuomonės ar pozicijos, „septynmyliais batais skuba kurti autoritarinę valstybę“, kurioje nėra laisvos prieigos prie informacijos. Kai kurie ukrainiečiai net juokauja, kad seniai reikėjo užblokuoti rusiškus socialinius tinklus, kad tik būtų galima pasiklausyti pompastiškos isterijos pilnus rusų valdžios atstovų pareiškimus apie „žodžio laisvę“, „žmogaus teises“, „tarptautines teisės normas“.
Rusijos susisiekimo ministerijos (tos pačios ministerijos, kurios žinioje yra federalinė tarnyba „Roskomnadzor“, atsakinga už ryšius, informacines technologijas ir masinę komunikaciją) vadovo pavaduotojas Aleksejus Volinas savo ruožtu irgi pasidalino patirtimi, pareiškęs, kad valdžia, užsiimanti populiarių interneto resursų blokavimu, pati save diskredituoja. Sprendimas blokuoti internetines svetaines yra nerealistiškas, sako žinybos, užblokavusios Rusijos gyventojams prieigą prie 78 tūkstančių rusiškų ir užsienio internetinių puslapių, valdininkas. Volinas pataria ukrainiečiams sužinoti specialius būdus, kaip apeiti interneto puslapių blokavimą.
Porošenkos pasirašytame gegužės 15-osios įsakyme nė žodžiu neužsimenama apie „žodį“ arba „nepageidaujamą nuomonę“, kurią Ukrainos valdžia norėtų iš pašaknų pakirsti. Kalba eina apie sankcijas prieš Rusiją, taikomos visam būriui fizinių ir juridinių asmenų. Sankcijų sąraše iš viso atsidūrė 468 kompanijos ir 1228 piliečiai. Be socialinių tinklų, tokių kaip „VKontakte“ ir „Odnoklassniki“ blokavimo, bus nutraukta prieiga prie visų „Yandex“ paslaugų – „Yandex.Money“, „Yandex.News“, „Yandex.Mail“, „Metro“, „Piniginė“, „Kalendorius“, „Kino paieška“, „Avia“, „Web Master“, „Video“, „Orai“. Į draudimą taip pat patenka „Mail.Ru Group“, antivirusinių kompanijų „Kaspersky Lab“ ir „DrWeb“ internetinės svetainės, televizijos kompanijos „TV Centras“, „RBK“, „VGTRK“, „NTV Plius“, „Zvezda“, „TNT“, „REN“, „OTR“.
Siekdama apeiti blokavimą, kompanija „Yandex“ išleido naują savo naršyklės „Android“ versiją. Ją galima rasti programėlių parduotuvėje „Google Play“, kur ji yra prieinama Ukrainos vartotojams. Labai svarbu dar kartą pabrėžti, kad ukrainiečiams nedraudžiama naudotis socialiniais tinklais. Jie sėkmingai gali tai daryti per specialias programėles. Tai įprastos ekonominės sankcijos. Apie tai, kaip prezidento įsakas atsilieps šalies agresorės ekonomikai, tegu kalba ekonomistai. Mus domina socialiniai tinklai ir dėl jų blokavimo kilusi kampanija, kovojanti su žodžio laisvės slopinimu Ukrainoje.
Yra vienas labai svarbus niuansas, apie kurį nemėgsta kalbėti „rusiškų socialinių tinklų laisvės“ gynėjai. Visi Ukrainos uždrausti resursai yra savotiškas piratinės produkcijos Klondaikas. Muzika, filmai, knygos tenai yra platinamos be jokių „kvailų apribojimų“, kaip autorinės ar nuosavybės teisės. „VKontake“ yra milžiniška dokumentų keitimosi rinka, vartotojus viliojanti būtent piratine produkcija. Iš „Facebook“ ar „Twitter“ neįmanoma parsisiųsti ką tik išleisto filmo, pavogto tiesiai iš kino teatro panaudojant mobilųjį telefoną. „VKontakte“ – prašom. Dar daugiau. Intelektualinės nuosavybės produkcijos teisių savininkai neturi jokių galimybių užkirsti kelią jos platinimui socialiniuose tinkluose. Rusijos vyriausybei, siekiančiai kontroliuoti savo piliečius, kova su piratavimu nėra pagrindinis uždavinys. Tačiau tiems, kas gerbia įstatymus ir juos saugo, viskas yra kitaip – kas gali būti fundamentaliau už nuosavybės teisę?
Pagrindinė Ukrainos sankcijų rusų socialiniams tinklams įvedimo priežastis, be abejo, yra nacionalinio saugumo klausimai. Porošenka priimtą sprendimą pakomentavo taip: „Masinės Rusijos federacijos kibernetinės atakos visame pasaulyje, o pirmiausia – neseniai įvykęs įsikišimas į rinkimus Prancūzijoje, demonstruoja, kad atėjo laikas veikti kitaip ir kur kas ryžtingiau.“ Jis taip pat pabrėžė, kad visi oficialūs Ukrainos prezidento puslapiai rusiškuose serveriuose bus uždaryti.
BBC Rusijos tarnyba atliko skaitmeninių technologijų ekspertų apklausą – visi jie vienbalsiai tvirtina, kad Ukrainos valdžios sprendimą galima paaiškinti siekiu blokuoti milžinišką srautą asmeninės informacijos, kurią į internetą deda vartotojai, naudojantys šalies agresorės serverius. Kalba eina apie įvairius žvalgybinius duomenis, pradedant asmeniniais vartotojų susirašinėjimais ir Ukrainos kelių būkle, baigiant Ukrainos karinių pajėgų dislokacija ir judėjimu.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur socialiniai tinklai nuolat tiria savo vartotojus, kad šių puslapiuose „atsitiktinai“ atsirastų vienokia ar kitokia reklama, baisu net ir įsivaizduoti, kokią galią įgyja autoritariniai režimai, tyrinėjantys piliečių aktyvumą. Maidano periodu 2013-2014 metų žiemą „VKontakte“ įkūrėjas Pavelas Durovas paviešino skandalingą pareiškimą, kuriame apkaltino rusų specialiąsias tarnybas šantažu ir daromu spaudimu. Iš jo buvo reikalaujama pateikti informaciją apie ukrainiečius, buvusius Maidaną palaikančių grupių socialiniuose tinkluose organizatoriais ir dalyviais. Galiausiai Pavelas Durovas buvo priverstas ne tik pasitraukti iš kompanijos, bet ir pabėgti į užsienį. Dabar, kai vienvaldžiu rusiškų socialinių tinklų savininku tapo artimas Vladimiro Putino draugas Ališeras Usmanovas, nebėra jokių kliūčių FSB pasiekti bet kokią asmeninę Ukrainos piliečių informaciją.
Ar galima užblokuotą piratinio turinio sąvartyną, kuriame veikia žmogui pavojingos antisocialinės grupės, visiškai pavaldžios šalies, kurioje nebėra nei teismų nei teisingumo, specialiosioms tarnyboms, laikyti žodžio laisvės apribojimu? Tai nėra tuščias klausimas. Pakanka prisiminti kad būtent per rusų socialinius tinklus buvo platinami vaizdo įrašai su įamžintais ukrainiečių karių kankinimais ir žudymais, kuriuos su pasimėgavimu vykdė okupuotų Donbaso teritorijų kovotojai. Nepaisant daugkartinių ukrainiečių bandymų užblokuoti siaubingą turinį bent jau iš pagarbos žuvusiųjų artimiesiems, rusų socialinių tinklų vadovybė į raginimus pademonstruoti moralumą nereagavo. Negalima pamiršti ir taip vadinamų mirties grupių, kurios priveda paauglius iki savižudybių. Tos grupės, ne kartą buvusios tiek Ukrainos, tiek Rusijos žiniasklaidos žurnalistinių tyrimų objektu, savo aukas kaip tik ir atranda per „VKontakte“ socialinį tinklą. Nepastebėti destruktyvaus poveikio visuomenei, kurį daro manipuliacijos ginklu paversti rusų socialiniai tinklai, paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau nepaisant to, atsiranda tokių, kurie kalba apie žodžio laisvę ten, kur verčiau reikėtų rūpintis teise į gyvybę.
Prancūzų fiziologas Polis Reniaras, analizuodamas įvairias įsitikinimų formas, apibrėžiančias įvairias visuomenės elgesio normas, kalbėjo apie protines epidemijas, plitusias nuo XV iki XIX amžiaus. Autorius detaliai aprašo tiriamus reiškinius ir įrodo, kad egzistuoja ryšys tarp istorinės epochos ir formos, kurią įgyja viena ar kita epidemija. Burtininkavimas, morfinizmas ar didybės manija – visa tai tėra konteksto, kuriame tuo metu gyvena visuomenė, tąsa ir rezultatas. Šios būsenos užvaldo mases tada, kai masės yra tam pasiruošusios.
Milijonų žmonių asmeninių paskyrų tyrinėjimas – tai, visų pirma, yra milžiniška galia. Nėra nieko keisto tame, kad Ukraina ėmėsi savo piliečių apsaugos nuo šalies agresorės poveikio. Stebina kaip tik tai, kad iki šiol atsiranda žmonių, nesugebančių suprasti Ukrainos prezidento priimto sprendimo strateginės reikšmės.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
