Andrew Garfieldas šiomis dienomis švyti kaip žmogus, po ilgų pastangų metų pagaliau pasiekęs nirvaną. Nenuostabu – 33-ejų aktorių šį sezoną matysime net dviejuose filmuose, kuriuose jis vaidina žmones, tikėjimo paskatintus siekti to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma.

Kino teatruose nuo lapkričio 4 d. jau rodoma Melo Gibsono juosta „Pjūklo ketera“ („Hacksaw Ridge“), kurioje Garfieldas atlieka apdovanojimų vertą Desmondo Dosso vaidmenį ir įkūnija Septintosios dienos adventistą, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavusį karo lauko sanitaru pražūtingame Okinavos mūšyje, ir visą tą laiką atsisakiusį paimti į rankas ginklą. Filme vaizduojamas Dosso didvyriškumas žiūrovui atrodo nepaprastai artimas ir intymus; jame rodomas smurtas vietomis priverčia užsimerkti, tačiau viską vainikuoja Garfieldo jautri, žmogiška vaidyba. Na, o gruodžio 23-ąją pamatysime jį Martino Scorsese filme „Tyla“ („Silence“), kuriame jis įkūnys XVII a. jėzuitų vienuolį, nukeliavusį į Japoniją „ganyti“ už įstatymo ribų atsidūrusių krikščionių.

Pastarojo meto projektai nuvedė aktorių į dvasinių atradimų ir savišvietos kelią; kaip ir jo pastarojo meto darbas, jis nusiteikęs filosofiškai, bet visai nėra išpuikęs. Niujorko savaitraštis „The Time“ prisėdo pasikalbėti su aktoriumi apie Dievą, filosofiją ir Melą Gibsoną.

„The Time“: Kuo jus patraukė Desmondo Dosso istorija?

Andrew Garfieldas: Pirmiausia, scenarijus yra nuostabiai parašytas. Pats veikėjas yra nepaprastai įdomus – tai viena tų istorijų, dėl kurių man ima tankiau plakti širdis. Aš gana greitai išmokau pasakyti projektams „ne“ ir skirti tai, ką turėčiau daryti, nuo to, ko neturėčiau. Šis filmas mane taip sudomino, kad aš žinojau, jog mano troškimas jame būti lenkia bet kokias abejones, kurių turėjau dėl savo sugebėjimų. Būtent tai ir yra raktas į sėkmę – kai noras vaidinti pralenkia abejones savimi.

- Centrinė šio filmo tema yra dvasingumas ir tikėjimas. Ar nustebote pamatęs, kaip aiškiai ta tema buvo iškristalizuota galutiniame produkte?

- Ši tema buvo juntama jau scenarijuje. Aš prisėdau su Melu ir mes iš širdies pasikalbėjome, ir vienintelis mano noras buvo tas, kad aš nenoriu filmuotis šiame filme, jeigu jo siunčiama žinutė yra tokia, kad „krikščionybė yra vienintelis išsigelbėjimas“. Ir jis sutiko. Man buvo nepaprastai svarbu, jog mes parodytume, kad Desmondo tikėjimas buvo gilesnis už bet kokias dogmas, gilesnis už bet kokias žmogaus susikurtas taisykles, ir kad jis kliovėsi giliu supratimu savo paties viduje, o ne kokia nors ideologija. Jis su manimi sutiko, ir jaučiausi visiškai užtikrintas, kad galime sukurti šį filmą kartu.

- Papasakokite daugiau apie darbą su Melu.

- Jis nepaprastai instinktyvus ir emocingas. Tuo pačiu, jis ir nepaprastai intelektualus bei universalus. Net kai turėdavome susidarę dienos planą, jis visuomet būdavo atviras pakeitimams, jeigu to reikalaudavo esamas momentas. Vieną rytą Vince‘as Vaughnas, Melas ir aš nuėjome į mano treilerį ir perrašėme visą sceną. Toks jo pasitikėjimas savo paties vizija tikrai įkvepia. Jis yra nuostabus lyderis filmavimo aikštelėje, nes padeda visiems suvokti savo vertę. Aš nė karto nesijaučiau jo teisiamas. Niekada nesijaučiau, tarsi žaistume skirtingose komandose. Niekada nesijaučiau lyg jį nuvilčiau, net ir tada, kai nejausdavau vienos ar kitos scenos. Jaučiau, kad jis mane myli – tai buvo labai keista, labai teigiama tėviška energija.

- Kitas jūsų filmas, „Tyla“, taip pat pasakoja apie tikėjimą – jame jūs vaidinate vienuolį. Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui?

- Ruošiausi jam metus laiko. Patyriau dvasiškai transformuojantį procesą, kurį sukūrė Šv. Ignacas – kuomet meditacijos būdu įsivaizduojamas kelias per Jėzaus gyvenimą, nuo jo gimimo iki prisikėlimo. Man tai buvo labai asmeniška patirtis.

- Kaip apibūdintumėte patį filmą?

- Norėčiau, kad jį patirtumėte patys. Man vis dar sunku atsigauti. Mačiau jį jau dukart, ir kiekvieną kartą jaučiuosi transformuojamas. Mano nuomone, šis filmas neįtikėtinas.