„Mają Pliseckają prisimenu kaip absoliučią žvaigždę, kaip šviečiančią saulę – ir kaip žmogų, ir kaip baleriną“, - prisimena Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro (NOBT) ilgalaikė baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova.
Gegužės 2 dieną visą pasaulį apskriejo žinia, kad mus paliko baleto žvaigždė Maja Pliseckaja. Ji mirė Vokietijoje, eidama 90-uosius metus. Lietuvos pilietybę turinti balerina nuo 1943 iki 1990 m. buvo Maskvos Didžiojo teatro solistė, Romos operos ir baleto teatro, Madrido baleto teatro meno vadovė. M. Pliseckajos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs ir su Lietuva, kur ji su savo vyru, kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu turėjo vasarnamį.
„Maja Michailovna nebuvo tas žmogus, kuris arti prie savęs prisileistų kitus žmones, bet mūsų santykiai buvo labai šilti. Daug kartų lankiausi jos viloje prie Trakų. Buvau pakerėta, kaip ten pas juos viskas gražu. Jie ir patys sakė: „Čia nuostabu, nes nėra nei automobilių, nei gamyklų, nei žmonių. Čia puiki ramybė ir mes čia nuostabiai leidžiame laiką“. Tai truko maždaug 20 metų. Jie čia atvykdavo gegužę, o išvykdavo maždaug rugsėjį“, - pasakojo T. Sedunova, kuri NOBT baleto trupei vadovavo nuo 1992 iki 2012 m.
Balerina taip pat labai didžiavosi savo „ranča“ ir labai mėgo auginti salotas.
„Salotų sėklų ji atsiveždavo iš viso pasaulio, jas sėdavo, o po to vaišindavo jomis savo retus svečius. Tuo metu Rodionas Konstantinovičius žvejodavo. Apskritai ji labai vertino Lietuvos gamtą ir niekur geriau nesijausdavo kaip ten, Trakuose. Paskutiniais metais ji čia nebeatvykdavo, nes nebūdavo tiesioginio reiso, o jai būdavo sunku skraidyti su persėdimais ir ilgai lūkuriuoti oro uostuose“, - pasakojo T. Sedunova.
Į Lietuvą, choreografės teigimu, Mają Pliseckają ir Rodioną Ščedriną atvežė tuometinis teatro direktorius, kompozitorius Vytautas Laurušas. Jis buvo vienas iš tų nedaugelio žmonių, kuriuos balerina visuomet priimdavo pas save.
„Tokių susitikimų metu ji daug pasakodavo apie savo gyvenimą, apie tai, kaip klostėsi jos karjera, kaip jai buvo sunku sovietiniais laikais, kai ji buvo persekiojama už vadinamą šnipinėjimą. Juk jos tėtis buvo sušaudytas, o mama represuota. Ją augino teta, kuri ją ir atidavė į baleto mokyklą“, – pažymi T. Sedunova.
Gyvenime M. Pliseckaja buvo labai miela, maloni moteris, bet su karališka laikysena, prisimena moteris.
„Bendraujant su ja visuomet jautėsi, kad bendrauji su karaliene. Ji visada buvo gražiai, elegantiškai apsirengusi, net namie. Niekada nebuvo apsileidusi, visuomet turėjo savo stilių. Niekada neatrodė pagyvenusi. Ji visada sakydavo, kad jos sveikata tokia stipri, kad ji net nežino, ką reiškia galvos skausmas. Todėl, kai visa tai įvyko šeštadienį, man buvo visiškas šokas, nes ji tikrai niekada niekuo nesirgo, ir tai sakydavo ne tik ji, bet ir jos partneriai. Ir niekada nesiskundė. Ji, ko gero, nė nepajuto, kad ištiko širdies smūgis, nes visuomet buvo kupina energijos, visada buvo pasitempusi“, – pasakoja M. Pliseckajos talento gerbėja.
„Ji aktyviai bendradarbiavo su Lietuva. Jie du kartus statė čia spektaklį „Anna Karenina“, kuris buvo sukurtas jai, muzika parašyta jai. Maja Michailovna labai jautriai vertino pastatymus. Be to, ji labai mylėjo mūsiškę Eglę Špokaitę, buvo ją mačiusi konkursuose, jautė galingą jos išskirtinumą, nes ir pati pasižymėjo unikaliu individualumu“, - pasakojo T. Sedunova.
„Majai Michailovnai būdavo plojama 20 minučių visuose pasaulio teatruose, iki 30 kartų buvo keliama uždanga. Dabar šiuolaikiniai baletai tiek netrunka, kiek trukdavo jos nusilenkimai. Tai būdavo spektaklis po spektaklio, į sceną skriedavo gėlių lietus, ji tiesiog skęsdavo gėlių nuklotoje scenoje, ištaigingai nusilenkdavo. Nusilenkimas – atskiras jos menas. Ji šia prasme buvo tikra karalienė“, - prisiminė T. Sedunova.
