Lietuvių namai kūrėsi ir didesniuose, ir mažesniuose JAV miestuose, kur tik gyveno lietuviai, o žmonės mielai aukodavo kultūros namų kūrimui. 1960 m. „Amerikos balso“ žurnalistas Povilas Labanauskas kalbino lietuvių kultūros namų įkūrėjus Detroite, skelbia LRT radijo laida „Ryto garsai“. Žemiau pateikiame žurnalisto interviu.
Detroite neseniai nupirkti Lietuvių namai, apie kuriuos suksis daug lietuviškos veiklos. Neseniai lankantis Detroite, teko plačiau išsikalbėti su tų namų draugijos pirmininku Šarka, vicepirmininku Algirdu Atkočaičiu ir pastarojo tėvu S. Dariaus ir S. Girėno draugijos pirmininku – draugijos, kuri daug darbo įdėjo, kad tas lietuvių namas būtų įsigytas.
Pirmiausia pasiklausykime draugijos pirmininko Šarkos žodžių.
Šarka: Sumanymas įsteigti tokius namus kilo S. Dariaus ir S. Girėno klubo valdyboje. Jie pradėjo rinkti pinigus namams pirkti. Surinko nemažą dalį pinigų. Vėliau, matydami, kad jiems aprėpti tą darbą yra sunku, sušaukė šimtininkų susirinkimą, įnešė projektą įsteigti atskirą namų draugiją.
– Šimtininkai tai būtų tie, kurie suaukojo daugiau kaip 100 dolerių?
Šarka: Taip, tie, kurie 100 dolerių ar daugiau yra aukoję namų įsigijimo reikalui.
– Galbūt trumpai galėtumėte apžvelgti, kokios organizacijos naudosis Lietuvių namais Detroite?
Šarka: Lietuvių bendruomenės skyrius, Radijo klubas, skautai, sportininkų organizacija, lietuvių susivienijimai Amerikoje, ateitininkai, Šaulių kuopa, chorai. Aš manau, kad galbūt su laiku bus ir lituanistinės mokyklos reikalams dalis tų namų pavesta. Bus biblioteka, skaitykla, įvairių lietuvių laikraščių, kurie išeina tik Amerikoje. Paskui – teatro grupės. Čia yra jaunimo chorai ir bažnytinis choras.
– Ar lietuvių parapijos taip pat prisijungė prie šitų namų rėmimo?
Šarka: Taip, visos trys lietuvių parapijos prisijungė, kad tų namų įsigijimas ir išlaikymas mums pavyktų.
Dabar žodį tars Lietuvių namų draugijos vicepirmininkas Algirdas Atkočaitis.
A. Atkočaitis: S. Dariaus ir S. Girėno klubas, prieš porą metų pradėjęs iš antro karto pirkimo akciją, turėjo gana veiklią septynių žmonių valdybą, prie jų prisidėjo dar apie 25 atskirus žmones, kurie padėjo rinkti pinigus, vaikščiodami pas pavienius žmones. Maždaug per penkias savaites buvo surinkta daugiau nei 15 tūkst. dolerių.
– Kaip brangus tas namas?
A. Atkočaitis: Namas kainuos 45 tūkst. dolerių.
Dabar paklausime paties S. Dariaus ir S. Girėno klubo pirmininko.
– Pone Atkočaiti, kaip didelis yra namas ir kiek ten turėsite patalpų?
Atkočaitis: Pagrindinėje vaidinimų salėje bus 500 sėdimų vietų. Šalia yra sporto salė, kurioje galės krepšinį, tinklinį lošti. Paskui dar yra mažesnė salė, kur yra 150 vietų. Ji bus gražesniems mažesniems susirinkimams. Skautams, ateitininkams, vyčiams tą salikę žadam skirti. Apačioje yra didelė valgykla, yra dar pora didelių kambarių, virtuvė yra didelė. Žinoma, mes negalvojame apsistoti prie tos salės. Žadame 5–6 metus trukti ir įsitaisyti salę už 0,5 mln. dolerių, kad būtų ko pažiūrėti. Dabar tik bus Detroite pradžios mokykla. Jei visi rems, eis visi, kaip dabar kad remia pinigus renkant, tai atrodo, kad mums eisis gerai, ir mes už metų antrų statysime kitą salę.
– Ar yra panašių namų, pone Atkočaiti, kituose miestuose Amerikoje ar kitur, kur lietuvių gyvenama laisvajame pasaulyje?
A. Atkočaitis: Šitokių namų kituose miestuose lietuviai turi gana daug. Čikaga turi ypač daug. Mažas miestas Grand Rapidsas turi net tris lietuviškus namus. Maža lietuvių kolonija Los Andžele įsigijo dabar savo namus. Kiek yra mums žinoma, Klivlandas turi porą namų. Ir kitos visos kolonijos, kaip Bostonas, Hartfordas, visi tie miestai, kiek man yra žinoma, turi savo lietuviškus namus.
