Dažniausiai, kai vykstame į oro uostą ir ruošiamės skrydžiui lėktuvu, labai atidžiai peržiūrime bagažą, įsitikindami, kad jame nėra draudžiamų daiktų. Dauguma keleivių jau žino, ko į lėktuvą įsinešti tikrai negalima, nors draudžiamus daiktus saugumo darbuotojams vis tiek tenka konfiskuoti kasdien. Štai pavyzdžiui Vilniaus oro uostas ne vienerius metus iš eilės kuria šventines instaliacijas, padarytas iš draudžiamų bagaže gabenti daiktų, kurie buvo konfiskuoti – žirklių, žiebtuvėlių, peilių, šovinių tūtelių. Keisti kroviniai ir daiktai – ne tik oro uostų kasdienybė, dažnai žmonių norais nustebinti būna ir siuntų tarnybų kurjeriai.
Paštu atsisiuntė banką
Neįtikėtina istorija yra nutikusi XX a. pradžioje mažame Vernalo miestelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai per siuntų tarnyba sugebėta atsisiųsti banką. Vietinis bankininkas nusprendė, kad miesteliui reikalingas iš tvirtų plytų pastatytas bankas, simbolizuojantis klestėjimą. Visgi plytų transportavimas bankininkui būtų atsiėjęs kelis kartus brangiau nei pačios plytos. Tuomet buvo sugalvota pasinaudoti nauja pašto siuntų paslauga ir atsisiųsti 15 tūkstančių plytų skirtingose siuntose, sveriančiose po 23 kg, kad neviršytų nustatyto limito. Per dieną minėtam bankininkui būdavo atsiunčiama iki tonos plytų. Po tokio akibrokšto paštas pakeitė taisykles, nustatydamas, kad tas pats asmuo per dieną gali sulaukti siuntų, neviršijančių 91 kg.
Estai siunčia bičių spiečius, lietuviai – medžius
Baltijos šalys keistų siuntų kontekste – taip pat ne išimtis. Kai kurie bandymai priverčia išsižioti net ir visko mačiusius darbuotojus. „Savo veikloje esame sulaukę tikrai neįtikėtinų siuntų. Pavyzdžiui, Estijoje klientas yra bandęs siųsti bičių spiečių. Neabejoju, kad tai patektų tarp įdomiausių siuntų visame pasaulyje. O štai Lietuvoje esame sulaukę bandymų siųsti bulvių maišus, kopūstų galvas ar net medžius. Kai kas į siuntą nori įsprausti motociklą ar autodetales, kurios viršija mūsų reikalavimus”, – atskleidžia siuntų pristatymo ir transportavimo paslaugas teikiančios bendrovės operacijų vadovas Artiom Lisovskij. Specialistas pabrėžia, kad kai kurios siuntos prasilenkia ne tik su įmonės vidaus taisyklėmis, bet ir įstatymais. Dėl pastarųjų bendrovei yra tekę bendradarbiauti ir su policijos atstovais.
Žodžio „kurjeris“ kilmė
Šiais laikais siuntų pristatymo paslaugas laikome savaime suprantamu dalyku, kuriam keliame ir aukščiausius lūkesčius – tikimės, kad jos bus pristatytos kaip įmanoma greičiau ir saugiau. Ir tai, ko gero, neturėtų stebinti, mat kurjerių darbas žmonijai žinomas jau tūkstančius metų, o ši paslauga vis evoliucionavo bei dabar yra pasiekusi tokį lygį, kuriam taikomi aukščiausi standartai.
Pats žodis „kurjeris” kilęs iš lotyniško žodžio „currere” reiškiančio bėgti. Pirmieji kurjeriai senovės civilizacijose ir buvo vadinami bėgikais. Pavyzdžiui, Senovės Egipte faraonai tokius žmones naudojo kaip pasiuntinius pranešti naujienas ar nusiųsti kam nors žinutę. Vėliau, senovės graikai ar romėnai tokiems darbas įvykdyti jau pasikinkydavo žirgus ir vykdavo karietomis.
Modernios siuntų tarnybos specifika gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX-XX a., o šiandien siuntų pristatymo skaičiai auga kaip ant mielių. Pavyzdžiui, 2014 m. visame pasaulyje pristatyta apie 43 mlrd. siuntų, o šių metų pabaigoje, prognozuojama, kad šis skaičius sieks jau apie 200 mlrd. Nieko keisto, kad matant tokią statistiką, tarp siuntų atsiduria ir visiškai neįtikėtini kroviniai: pasaulio bendrovėms per siuntų pristatymo istoriją yra tekę pristatyti tokius dalykus kaip nykstančių vėžlių kiaušiniai, senovės Egipto artefaktai ar iš nuskendusio Titaniko išgelbėti radiniai.
