Ar vadinamieji „tamsieji viduramžiai“ išties buvo tokie „tamsūs“? Ne paslaptis, kad dažnas šiuolaikinis žmogus nesuabejojęs patvirtina, kad tai buvo aklo ir „tamsaus“ tikėjimo laikmetis. XXI amžius pasižymi tendencija tikėjimo ir proto tiesas laikyti visiškai nesuderinamais dalykais. Tuo pat šiuolaikiniame pasaulyje pastebimas ir žmogaus prigimties nuvertinimas, kuomet nebesuvokiama nei kas tas „žmogus“, nei kas ta „prigimtis“. Vis drąsiau viešai deklaruojama, kad nebeaišku, ką reiškia būti žmogumi, bet paradoksaliai vis garsiau ir dažniau kalbama apie visuotinio universalumo bei neliečiamumo statusą turinčias vadinamąsias „žmogaus teises“. Apie šiuos dalykus kalbamės su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi Albinu Plėšniu.
Dažnas šių laikų lietuvis vadovaujasi nuostata, kad viduramžiai, visas tas tūkstantmetis, buvo „tamsus“ atsilikimo laikotarpis. Kodėl tokia nuostata paplitusi? Ar ji yra pagrįsta?
„Tamsiųjų viduramžių“ mitas pradėjo formuotis dar Renesanso laikotarpiu, plintant humanizmo idėjoms. Buvo kritikuojama tiek scholastų kalba, tiek jų domėjimasis universaliomis asmens problemomis (o ne individualiais jo rūpesčiais ar konkrečiomis gyvenimo situacijomis). Humanistai manė, kad tik antikos filosofams rūpėjo gyvas žmogus. Be to, esą tik antikinė literatūra pasižymėjo grakščiu stiliumi.
Scholastinė filosofija tapo tiek sudėtinga ir subtili, kad ją perprasti reikėjo didelių intelektualinių pastangų. Renesansas suko kitu keliu. Tą posūkį gerai iliustruoja Gėtės „Fausto“ eilutės, kuriose Mefistofelis, paaiškinęs studentui kaip būnant gydytoju galima sėkmingai vilioti damas, išgirdo susižavėjusio studento komentarą: „Čia daug aiškiau, visai kita šneka“. Pats Mefistofelis studentui atsakė: „Teorija brolau sausa šaka, už tai gyvenimo vaisingas medis žydi“.
„Tamsiųjų viduramžių“ terminą išpopuliarino į katalikų tikėjimą priešiškai žvelgę anglų ir ypač prancūzų švietėjai deistai. Jie taip pat itin žavėjosi gamtos mokslais, o filosofijoje laikėsi empirizmo ir skepticizmo nuostatų. Jų nuomone, mokslo šviesa turėjo pašalinti teologines „tamsybes“ ir viską paaiškinti gamtos mokslų pagalba. Nesakyčiau, kad švietėjų entuziazmas padėjo suklestėti gamtos mokslams. Vis tik tai, kad tokio tipo entuaziazmas labai nuskurdino filosofinį mąstymą, yra tikra tiesa.
Mitą apie „tamsiuosius viduramžius“ toliau rėmė pozityvistai, metafiziką ir teologiją laikę beprasmių žodžių kratiniu. Bet ne tik jie. Krikščionišką filosofiją sau prieštaraujančia sąvoka vadino ir įtakingas XX a. filosofas Heideggeris. Pasak Heideggerio, tikėjimas naikina filosofiją, nes pašalina galimybę kelti esminį filosofinį klausimą – kodėl yra kažkas, o ne niekas. Tikinčiajam esaties kūrėjas yra Dievas. Anot Heideggerio, tikintysis negali būti savarankiškas, negali nei formuluoti tikro filosofinio klausimo, nei išgyventi su tuo klausimu susijusio rūpesčio.
Filosofijos istorijos tyrinėjimai atskleidžia visai kitą vaizdą. Renesansas, lyginant su viduramžiais, buvo gilus filosofijos nuosmukis. Viduramžių mąstytojai aiškiai skyrė filosofines problemas nuo teologinių ir pasiekė labai aukštą teorinio mąstymo lygį. Tikėjimo ir proto santykį dar patristiniu laikotarpiu glaustai apibrėžė šv. Augustinas: „suprantu, kad tikėčiau ir tikiu, kad supračiau“. Šios nuostatos laikytasi visais viduramžiais.
Dėstote, daugelio teoretikų sutikimu, iškiliausio viduramžių filosofo Tomo Akviniečio sistemą. Ar XXI a. Tomas aktualus ne tik istorijai?
Manau, kad Tomo Akviniečio sistema aktuali ir šiandien. Pirmiausia, jo metafizika yra pagrindas visoms vėlesnėms filosofinėms sistemoms suprasti. Antra, Tomo Akviniečio sukurta kalbos filosofija gali padėti spręsti ne vieną šiuolaikinės analitinės kalbos filosofijos problemą ir kaip lygiavertis partneris jas svarstyti. Labai svarbi ir Tomo Akviniečio moralės teorija, ypač dorybių analizė. Tikrai nepraradusi aktualumo Tomo Akviniečio socialinė teorija ir jo bendrojo gėrio koncepcija, ypač šiuolaikinių svarstymų apie gerovės valstybę fone. Krikščioniškas socialinis mokymas yra rimta alternatyva liberalizmui ir socializmui. Ne mažiau svarbi Tomo Akviniečio prigimtinės teisės teorija, kuri – verta pažymėti – sėkmingai plėtojama ir šiais laikais. Nelabai galiu įsivaizduoti brandų filosofą, nesusipažinusį su Tomo Akviniečio filosofija.
Skeptiškai nusiteikęs galėtų sakyti – net jei tai, ką sakote, yra tiesa, o Tomas yra aktualus, jis juk save laikė teologu. Matyt, galiausiai Tomo filosofija iš esmės remiasi į nekritiškai priimtas teologijos dogmas?
Ne visai taip. Tomas Akvinietis aiškiai skiria filosofijos ir teologijos sritis. Polemizuodamas su averoistais, šv. Tomas aiškina, kad filosofijos ir teologijos objektai skiriasi. Teologijos pagrindas yra Apreiškimas, o filosofijos – patyrimas ir proto pažinimo principai. Todėl filosofija ir teologija skiriasi net ir tada, kai svarsto tas pačias tiesas. Filosofija turi savo svarstymų sritį, kurioje protas, remdamasis savo jėgomis ir savaisiais principais, gali pasiekti tikrą žinojimą. Beje, į šią sritį įeina ir tie faktai, kurie įgalina patį tikėjimą. Tai, pavyzdžiui, Dievo buvimo įrodymai.
Apreiškime, savo ruožtu, yra dviejų rūšių tiesų. Vienos iš jų priklauso prigimtojo žinojimo sričiai (pavyzdžiui, sielos nemirtingumas) ir gali būti pažintos protu. Protu pažinti galimos tiesos Apreiškime yra, matyt, dėl to, kad jų pažinimas grynuoju protu yra sudėtingas ir painus, o šios tiesos, savo ruožtu itin svarbios ir jų nežinojimas kliudo pažinti svarbiausias gyvenimo tiesas.
Be šių pirmojo tipo tiesų Apreiškime dar yra ir tiesos, kurių žmogaus protas negali nei pasiekti, nei perprasti. Šios tiesos žmogaus protui neprieštarauja, bet joms įrodyti protas negali rasti jokio pagrindo. Tokia yra, pavyzdžiui, Švč. Trejybės paslaptis. Protas šiuo atveju gali tik parodyti, kad Apreikštojoje tiesoje nėra jokio prieštaravimo. Kadangi visų tiesų šaltinis yra Dievas, protas ir Apreiškimas negali vienas kitam prieštarauti. Protas ir tikėjimas dera, todėl ir filosofija, ir teologija, anot šv. Tomo, viena kitai neprieštarauja. Dargi, priešingai, filosofija ir teologija ne tik neprieštarauja viena kitai, bet viena kitą paremia. Tikėjimo malonė tobulina prigimtį, o Apreikštosios tiesos praplečia prigimtinio proto ribas. Kita vertus, ištobulintas protas leidžia žmogui giliau pažinti savo tikėjimą.
Pasaulyje egzistuoja įvairios gyvybės formos. Dabar gana populiaru teigti, jog visos jos tėra „aklos“ biologinės evoliucijos šalutiniai produktai. Todėl esą menkiausias kirminas galiausiai neką tesiskiria nuo žmogaus. Vis tik Tomas su tuo tikrai nesutiktų vien dėl to, kad pripažįsta griežtą žmogaus ir kitų gyvūnų skirtį. Koks pagrindas leidžia daryti tokią skirtį?
Taip, išties šv. Tomo požiūriu, žmogus iš esmės skiriasi nuo kitos kūrinijos. Jis turi kūną ir dvasinę sielą, kurių santykis yra toks, kaip materijos ir formos. Vis tik, pasak Tomo Akviniečio, siela ir kūnas su esatimi yra susiję kitaip, negu kad aiškino Aristotelis. Dėl neišmatuojamo sielos pranašumo prieš kūną – ir tai patvirtina kai kurie grynai dvasiniai sielos veiksmai kaip mąstymas, samprotavimas ar laisvas apsisprendimas – esatis pirmiausiai priklauso sielai, nes tas, kuris veikia savarankiškai, esatį ir subsistenciją (individualią prigimtį) irgi turi savarankiškai. Todėl ne siela gauna esatį iš materijos, o atvirkščiai, kūno ir sielos vienybė esatį gauna iš sielos.
Žmogus yra protinga būtybė, turinti laisvą valią. Pasak Tomo Akviniečio, kiekviena protinga esatis būtinai turi ir laisvą valią. Dėl šių ypatybių žmogus būna kitaip negu likusi gamta. Tomas Akvinietis iš stoikų perima supratimą, kad visa kūrinija savitu būdu dalyvauja Dievo Apvaizdos planuose. Negyvosios gamtos pastovumą užtikrina gamtos dėsniai. Gyvūnai neturi proto ir laisvos valios. Jų pasaulyje veikia instinktai, o žmogus vadovaujasi protu ir laisva valia.
Remdamasis protu, žmogus suformuluoja įvairius tikslus ir įvertina, kurie iš jų yra geriausi. Proto galioje yra sugebėjimas suvokti, kas yra gera. Prote įdiegtas prigimtinis įstatymas ragina siekti gėrio ir vengti blogio. Todėl valia nori to, ką protas nusprendžia laikyti gėriu. Vadovaudamasis protu žmogus susidaro savą gėrio sampratą ir ja remdamasis kreipia savo veiklą. Ne išorinis objektas, o proto įvertinimas, kad tai yra gera, sukelia valios norėjimą. Žmogus pats nusprendžia, kas yra gera ir valia to gėrio nori. Gyvūnų „norėjimą“ nulemia išorinis objektas ir instinktas. Žinoma, žmogus irgi turi savotiškus instinktus, pavyzdžiui, palietęs karštą paviršių, automatiškai atitraukia ranką. Tačiau tokio tipo instinktai lemia tik dalį mūsų veiksmų. Turėdamas laisvą valią, žmogus gali norėti ir nenorėti, veikti ir neveikti, veikti taip arba kitaip. Kitaip tariant, jis yra laisvas. To priežastis yra pačioje proto galioje.
Taigi, žmogus turi tik jam būdingą prigimtį. Dabar sąvoka „prigimtis“ vartojama gana laisvai, dėl to dažnu atveju nė neaišku, ką tuo žodžiu norima pasakyti. Tai visgi, kas yra prigimtis?
Atsakyti galima trumpai: veikimo aspektu esmė yra prigimtis, o buvimo aspektu esmė yra savaime egzistuojantis dalykas – substancija. Taigi, prigimtis yra tokia žmogui būdinga raiška, kurią nulemia jo žmogiška esmė.
Remiantis tam tikru prigimties supratimu formuluojamos ir prigimtinės teisės teorijos. Kartais priekaištaujama: tokio tipo teorijų tiek daug, jog visiškai nebeaišku, kurios jų yra teisingos. Juolab neegzistuoja joks prigimtinių teisių sąrašas. Ar išvis galima ir reikia tyrinėti prigimtinės teisės sampratas? Ar galima tokio tyrimo metu atrasti tiesą?
Tikra tiesa, kad yra ne viena prigimtinės teisės samprata. Tomistinę prigimtinės teisės sampratą radikaliai transformavo Grotiusas. Tomistinei prigimtinės teisės teorijai (sakyčiau labai nevykusią) alternatyvą pasiūlė Hobbesas. Šią alternatyvą vėliau tobulinti bandė liberalizmo tėvu dabar vadinamas Locke‘as. Šiais laikais atmesdami prigimtinės teisės teoriją teisinio pozityvizmo atstovai, kaip taisyklė, kritikuoja ne klasikinę, bet Locke‘o prigimtinės teisės sampratą.
Deja, daugelis šiuolaikinių intelektualų prigimtinę teisę supranta taip, kaip ją suprato Locke‘as. Pavyzdžiui, tariama, kad prigimtinės teisės teoretikai mistifikuotu būdu įsigilina į žmogaus prigimtį ir ją pažinę konstruoja prigimtinės teisės normas. Dar kiti mano, kad prigimtinės teisės normos išvedamos iš prigimtinio įstatymo („siek gėrio, venk blogio“). Tai klaidingi požiūriai. Galime pateikti tokį pavyzdį. Tiek šaškių, tiek šachmatų žaidimų taisyklės remiasi logikos dėsniais, tačiau šių žaidimų taisyklių iš logikos dėsnių išvesti neįmanoma. Taip ir prigimtinė teisė remiasi prigimtiniu įstatymu, tačiau vien jo nepakanka prigimtinės teisės turiniui gauti.
Norėdami suprasti klasikinę tomistinę prigimtinės teisės teoriją, turėtume atsiminti keletą dalykų. Pirma, tiek Aristotelio, tiek Tomo Akviniečio nuomone, žmogus yra visuomeninė būtybė ir jo prigimtis yra bendruomeniška. Žmogaus, kaip atskiro, savarankiško individo samprata Hobbeso buvo pasiūlyta tik XVII a. Tomui Akviniečiui visai nebūdinga apsiriboti atskiro ir izoliuoto žmogaus prigimties tyrimu. Antra, visa klasikinė filosofija svarbiausia laikė ne veikiančiąją, o tikslo priežastį. Sistemos veikimą apsprendžia būtent tikslas.
Atsižvelgę į šias prielaidas jau galime rekonstruoti tomistinės prigimtinės teisės teorijos bruožus. Savo prigimtiniu protu mes pajėgūs suvokti socialinės struktūros, kurioje pilnai realizuojasi žmogaus prigimtis (kitaip tariant, valstybės) tikslą. Tas tikslas yra bendrasis gėris. Bendrasis gėris yra įgyvendinamas tada, kai kiekvienas visuomenės narys gali pasiekti savojo klestėjimo (pasak Aristotelio, eudaimonijos). Norėdami nuo bendrojo gėrio pereiti prie kiekvieno asmens klestėjimo – kaip galimybės jam savu būdu ištobulinti asmenybę – reikalingos tam tikros taisyklės arba normos. Remdamasis savo praktiniu protu, kurio viena iš svarbiausių normų yra prigimtinis įstatymas, žmogus gali pradėti formuluoti taisykles, kurios reikalingos tam, kad ir bendruomenė siektų bendrojo gėrio, ir kiekvienas žmogus galėtų pasiekti savojo klestėjimo. Tokių taisyklių išvedimas dar turi remtis teisingumu. Be to, krikščioniškoje tradicijoje žmogaus asmuo laikomas didžiausiu, kiekybiškai nematuojamu gėriu.
Taigi, norėdami suformuluoti prigimtinės teisės turinį, turime remtis (1) bendrojo gėrio samprata, (2) teisingumo teorija, (3) praktinio proto, kuris remiasi prigimtiniu įstatymu, veikla, (4) žmogaus didžiausios vertės prielaida ir (5) individualaus žmogaus klestėjimo supratimu.
Tuomet pačios bendriausios normos, kurios yra būtinos tam, kad iš bendrojo gėrio būtų galima pereiti prie individualių klestėjimo formų, ir sudaro prigimtinės teisės esminį turinį. Kitos normos – kurios yra reikalingos, tačiau nebūtinos – priklauso nuo nuolat kintančių konkretaus istorinio laikotarpio sąlygų ir sudaro pozityviosios teisės turinį.
Kaip matome, prigimtinės teisės turinį sąlygoja daug veiksnių. Na, o kaip yra su žmogaus teisėmis? Iš tikro žmogaus teisės ir yra prigimtinės teisės. Tiesa, kad nėra išsamaus ir galutinio prigimtinių teisių sąrašo. Vis tik, atsižvelgdami į prielaidas, kuriomis remiantis jos konstruojamos, apie prigimtines teises kalbėti galime pakankamai apibrėžtai. Ir, aišku, būtina jas nagrinėti bei apie jas kalbėti. Ar galima tokio tyrimo metu atrasti tiesą? Manau, kad galima. Žmogaus galimybė siekti laimės ir savo asmenybės visokeriopo ištobulinimo bei brandumo turėtų leisti artėti prie teisingo prigimtinių teisių supratimo.
Po Antrojo Pasaulinio karo žiaurumų vėl pradėta ieškoti pagrindo kalbai apie nekintamas ir objektyvias teises normas. Tuomet suformuluota ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Vis tik „prigimtis“ ten minima tik vienąkart, kalbant apie šeimą kaip prigimtinę. Kas laiduoja šio dokumento moralinį autoritetą?
Taip, žodis „prigimtis“ Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje iš tikro paminėtas tik 16.3 straipsnyje, teigiant, kad „šeima yra prigimtinė ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą“. Šis straipsnis atkreipia dėmesį į tai, kad šeima skiriasi nuo kitų kooperacinių darinių būtent tuo, kad ji yra toks socialinis darinys, kurio reikalauja žmogaus prigimtis. Tai visiškai atitinka Aristotelio ir Tomo Akviniečio mintį apie žmogaus visuomeninę prigimtį ir nėra suderinama su griežto individualizmo pozicija.
Atidžiau pažvelkime į šį dokumentą. Tarp kitų teisių skelbiamų deklaracijoje yra ir teisės į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę (3 str.), lygybę prieš įstatymus (7 str.), teisė į privatumą (12 str.), teisė į santuoką ir šeimos gyvenimo apsaugą (16 str.), teisė į nuosavybę (17 str.), dalyvavimą valstybės valdyme (21 str.) ar teisė į socialinį aprūpinimą, kuris skirtas žmogaus orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinoms ekonominėmis, socialinėmis bei kultūrinėms teisėms įgyvendinti (22 str.). Taip pat yra ir teisės į darbą, apsaugą nuo nedarbo, žmogaus orumo vertą egzistavimą jam ir jo šeimai garantuojantį atlyginimą už darbą (23 str.), teisė į poilsį ir laisvalaikį (24 str.), teisė į žmogaus ir jo šeimos sveikatą bei gerovę garantuojantį gyvenimo lygį, motinystės ir kūdikystės globą (25 str.) ar teisė į išsilavinimą (26 str.).
Matome, kad ši deklaracija yra paprasčiausias būdas pateikti bendrojo gėrio metmenis ir įvairių asmens klestėjimo bendruomenėje aspektų principus. O tai, ką nuorodos į teises draudžia, paprasčiausiai yra esminė išraiška to, kas numatoma sąvokoje „bendrasis gėris“. O numatoma būtent tai, kad visų asmenų pagrindinius klestėjimo aspektus svarstyti ir palaikyti privalo tie, kurie yra atsakingi už bendrojo gyvenimo suderinimą.
Todėl Visuotinė žmogaus teisių deklaracija iš principo gerai dera su tomistine prigimtinės teisės teorija. Pagal požiūrį į asmenį, šeimą bei darbą ji atitinka krikščioniškąjį socialinį mokymą. Jei prigimtinę teisę suprastume taip, kaip ją aiškino Locke‘as, šioje deklaracijoje tikrai pasigestume dažnesnio „prigimties“ paminėjimo. Tačiau tomistinėje prigimtinės teisės traktuotėje, kurioje esminė yra „bendrojo gėrio“ sąvoka, didesnės problemos dėl reto žodžio „prigimtis“ vartojimo šioje deklaracijoje nėra.
Manyčiau, kad moralinį šio dokumento autoritetą garantuoja jo atitikimas prigimtinės teisės teorijai. Teorijai, kuri Europos kultūroje daugelį amžių buvo tarptautinių santykių, valstybių vidaus tvarkos ir žmonių bendravimo pagrindas.
Verta pastebėti, jog svarstymus apie objektyvią žmogaus prigimtį nureikšminantiems mūsų teisinio pozityvizmo šalininkams Visuotinė žmogaus teisių deklaracija didelio susižavėjimo nekelia. Kaip žinia, konstitucinio teismo idėjos autorius buvo vienas žymiausių pozityvistinės teisės teoretikų, Austrijos konstitucijos kūrėjas H. Kelsenas. Konstitucinis teismas išaiškina, ar konkretus įstatymas atitinka konstituciją ir ką iš tikrųjų teigia konstitucinė norma. Tai sudaro prielaidas gana subjektyviam konstitucinių normų aiškinimui. Su Visuotine žmogaus teisių deklaracija, kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, taip elgtis neišeina. Todėl, nepaisant tai deklaracijai teikiamos viešos pagarbos, jos turinys ypatingo dėmesio nesusilaukia.
XXI a. itin išpopuliarėjo vadinamųjų „žmogaus teisių“ diskursas. Vis tik labiausiai populiarus jis tarp tų, kurie nepripažįsta, kad žmogus turi objektyvią ir pažinti galimą prigimtį. Kaip vertinate tokio tipo „žmogaus teisių“ vajų?
Nieko blogo „žmogaus teisių“ sąvokoje neįžvelgiu, kol tos teisės aiškinamos kaip prigimtinės teisės.
Visai kitaip yra tuomet, kai „žmogaus teisės“ aiškinamos remiantis teisiniu pozityvizmu. Problema ta, kad, pasak pozityvistų, teisinės normos negali būti nei teisingos, nei neteisingos, jos tegali būti galiojančios arba negaliojančios. Tokiu atveju „žmogaus teisėmis“ bus tokios teisės, kurias priims įstatymų leidėjas. Šitoks reliatyvistinis požiūris į žmogaus teises tikrai yra ginčytinas.
Čia nieko nepadės ir kreipimasis į tarptautinę teisę, aiškinimas, kad žmogaus teisės priklauso tarptautinės teisės jurisdikcijai. Pasak pozityvistų, tarptautinės teisės galiojimo pagrindas yra preziumuojama pamatinė norma, pagal kurią teisėkūros faktas yra valstybių paprotys. Be to, jeigu valstybė yra suvereni, tai tarptautinė teisė yra laikoma ne teisine tvarka iškilusia virš nacionalinės teisinės tvarkos, o tokia tvarka, kurią deleguoja nacionalinė teisinė tvarka. Taigi nacionalinė valstybė yra laisva sudaryti tarptautines sutartis ar jų nesudaryti, pripažinti tam tikrus teisinius aktus ar jų nepripažinti. Todėl tarptautinės teisės aktai neturi visuotinio galiojimo.
Papročiai yra kintantis dalykas. Vadinasi, laikantis teisinio pozityvizmo nuostatų, jais paremtos teisinės normos irgi yra kintančios. Tai liečia ir žmogaus teises. Pozityvistui žmogaus teisės yra tos normos, kurias sukūrė įstatymų leidimo galią turintis organas. Taigi tuomet žmogaus teisės yra tai, ką susigalvoja tam tikrą galią turinti institucija. Man taip interpretuojamų „žmogaus teisių“ diskursas yra nepriimtinas.
Kalbino Rokas Gasparaitis, Pro Patria
