Dešimtmečius trukusi amerikiečių karinė misija užsienyje baigėsi ir tūkstančiai Jungtinių Valstijų sąjungininkų skubėjo į paskutinius lėktuvus, kurie turėjo galiausiai pasiekti Ameriką. Jų užduotis buvo baigta. Mirtinas kerštas tiems, kurie liks, buvo beveik garantuotas.
Buvo 1975-ieji, šie audringi įvykiai vyko Pietryčių Azijoje, o Vašingtonas iš esmės atvėrė Amerikos duris visiems, kam teko bėgti – per ateinančius ketverius metus įsileido apie 300 000 pabėgėlių iš Vietnamo, Laoso ir Kambodžos.
Joe Bidenas, tuomet jaunas JAV sekretorius iš Delavero, parėmė svarbius teisės aktus, kurie Senate buvo priimti vienbalsiai ir pasirašyti 1980-aisiais, atskiriant pabėgėlių priėmimą nuo JAV užsienio politikos; nuo to laiko į šalį galinčių patekti pabėgėlių skaičius kasmet buvo didinamas.
Dabar, kai pasibaigus dvidešimt metų trukusiam Amerikos karui Afganistane, panašias chaoso ir nevilties scenas regime Kabule, dauguma analitikų tikina, kad menkai tikėtina, jog šalis dės pastangas perkelti pabėgėlius taip pat ryžtingai, kaip po karo Vietname.
Dešimtmečiai abejingo visuomenės požiūrio į pabėgėlius, politinė aklavietė, kurioje atsidūrė imigracijos klausimas ir šių dienų rūpesčiai dėl terorizmo bei koronaviruso pandemijos visiškai sunaikino viltį, kad galima tikėtis panašaus masinio mobilizavimo.
Nuo trečiojo dešimtmečio „Gallup“ atliekamos apklausos rodo, kad amerikiečiai į pabėgėlius žiūri dviprasmiškai.
Dar 2018-aisiais, kai padaugėjo saugaus prieglobsčio ieškančių sirų, irakiečių ir afganų, amerikiečiai sakė, kad jie mieliau priimtų paprastus imigrantus, atvykstančius ieškoti geresnio gyvenimo, nei pabėgėlius, bėgančius nuo karo ir smurto, teigia „Pew Reserach Center“ – priešingai nei respondentai iš 16 kitų Vakarų šalių.
Pabėgėlių įstatymas, kurio priėmimą kadaise priėmė Bidenas, reikalauja, kad prezidentas kasmet nustatytų, kiek pabėgėlių bus suteiktas prieglobstis, atsižvelgdamas į humanitarines problemas arba, kitais atvejais, nacionalinius interesus. Baltiesiems rūmams šiuo klausimu suteikiama daug laisvės.
Kai pabėgėlių priėmimo programa buvo pradėta 1980 metais, JAV jų skaičių apribojo iki 234 000. Tačiau ši riba nuo tada gerokai sumažėjo ir pasiekė, daugelio manymu, žemiausią ribą – penkiolika tūkstančių pabėgėlių paskutiniaisiais Donaldo Trumpo (kurio priešiškumas bt kokiai imigracijai buvo vienas iš jo administracijos politikos kertinių akmenų) prezidentavimo metais.
Bidenas pažadėjo taikyti humaniškesnę politiką ir atkurti perkėlimo programą, tačiau šalis kol kas priėmė mažiausiai pabėgėlių per visą programos istoriją – iki liepos 31 dienos jų buvo 6 246 – iš dalies todėl, kad dėl pandemijos konsulatai buvo uždaryti, o paraiškų apdorojimas atidėtas.
Afganistane kilus krizei, pasigirdo raginimų perkelti kitur afganus, bandančius skubiai išvykti iš šalies prieš Talibanui imantis represijų, pradedant vertėjais ir kitais, kuriems už bendradarbiavimą su JAV kariuomene gresia rūstus atpildas.
Daugiau nei dešimt abiejų partijų gubernatorių išreiškė norą priimti pabėgėlius, o religinės grupės visoje šalyje padeda remti afganų šeimas. Respublikonas Jutos gubernatorius Spenceris Coxas sakė, kad jo valstija „jau seniai priima pabėgėlius iš viso pasaulio“ ir „nori tęsti šią praktiką“ su pabėgėliais iš Aganistano.
Tačiau pagausėjus žmonių, bėgančių nuo smurto ir skurdo Centrinėje Amerikoje ir kitose šalyse, kurie pastaruoju metu plūsta į šalį per sieną su Meksika, kai kurie konservatoriai reikalauja griežtai apriboti pabėgėlių iš Afganistano priėmimą.
Jungtinės Valstijos neturi jokios prievolės priimti iš kitų šalių sprunkančius žmones. Nėra jokių tarptautinių aktų, kurie įpareigotų JAV priimti pabėgėlius. Vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo JAV vaidino pagrindinį vaidmenį priimant pabėgėlius, ypač iš šalių, kuriose jų pačių pajėgos dalyvavo karo veiksmuose strateginiais ir geopolitiniais sumetimais. 1945-1950 metais JAV priėmė apie 350 000 europiečių, daugiausia žydų, išgyvenusių Holokaustą. Prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris į JAV atgabeno maždaug 40 000 vengrų, o prezidentas Johnas F. Kennedy įsileido kelis šimtus tūkstančių kubiečių, prieštaravusių Fidelio Castro režimui. Tada sekė Vietnamas – žlugus Saigonui, Jungtines Valstijas užplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių.
Visais minėtaisiais atvejais, pabėgėliai buvo Šaltojo karo laikais Amerikos vykdytos kampanijos prieš komunizmą aukos ir jie sulaukdavo tam tikros paramos iš visuomenės pusės.
Reaguojuant į Rugsėjo 11-osios įvykius, JAV įsiveržė į Afganistaną, o po dvejų metų – į Iraką, ir netrukus visuomenėje pagausėjo nuogąstavimų, paaiškėjus, kad imigrantai (beje, ne pabėgėliai) dalyvavo kelete mirtinų teroro išpuolių.
George’o W. Busho ir Baracko Obamos administracijos į paraiškų prieglobsčiui gauti pateikimo procesą įtraukė keletą saugumo patikrinimo lygmenų.
„Prieglobsčio pabėgėliams programa taip įklimpo biurokratijoje ir perdėtuose tikrinimuose, kad ji tapo panašesnė į procesą, skirtą atgrasyti žmones nuo prieglobsčio prašymo JAV, o ne pagalbos programą“, – sako Hebrew Immigrant Aid Society generalinis direktorius Markas Hetfieldas, šioje srityje dirbantis jau 32 metus.
Po 20158 metų teroristinių išpuolių Paryžiuje, daugiau nei 20 Jungtinių Valstijų gubernatorių paskelbė, kad jų valstijos nebepriims pabėgėlių iš Sirijos, baiminantis terorizmo grėsmės.
Vos pradėjęs eiti prezidento pareigas, Trumpas sumažino kasmet priimamų pabėgėlių kvotą iki 50 000 (Obamos nustatytas skaičius buvo 110 000) ir išleido vykdomąjį įsakymą, draudžiantį į šalį atvykti žmonėms iš kelių musulmoniškų šalių, nepaisant tų žmonių statuso. Kitais metais jis kvotą sumažino iki 45 000, tačiau dėl griežtesnės tikrinimo procedūros ir įvairių apribojimų į šalį atvyko mažiau nei pusė.
Bidenas suskubo keisti savo pirmtako imigracijos politiką, tačiau augantis visuomenės susirūpinimas dėl sparčiai augančio nelegaliai pietinę sieną kertančio žmonių srauto, paskatino jį atidėti planus padidinti priimamų pabėgėlių kvotą šiems metams.
Rugpjūčio pabaigoje Bidenas sakė, kad JAV tikisi iš Afganistano evakuoti nuo 50 000 iki 65 000 sąjungininkų, įskaitant jų šeimas, ir patvirtino papildomus $500 milijonų „pagalbai, būtiniausiems jų poreikiams užtikrinti“.
Daugelis šių pabėgėlių, kol svarstomos jų paraiškos, yra nukreipiami į kitas šalis. Klausimas, kiek afganų galiausiai bus priimta į Jungtines Valstijas, lieka atviras. Pasak buvusio ilgamečio diplomato, tarnavusio tiek Irake, tiek Afganistane, Ryano Crockerio, atsakymą į jį turėtų padiktuoti tai, ko Amerika bandė pasiekti per šį karą.
„Amerika siekė, kad Afganistanas sukurtų naują, laisvą, atvirą visuomenę ir pažadėjo būti šalia, stebėti kaip jiems sekasi ir užtikrinti saugumą. Esame skolingi Afganistano moterims, laisvais žiniasklaidai ir visiems, kurie mūsų pažadu patikėjo. Turime moralinę pareigą jiems padėti – ir tai padaryti pagėjtume“, – sakė jis.
