Sodo priežiūra yra ilgalaikis pasišventimas. O tie, kurie kuria meno sodus, tam gali atiduoti ir visą savo gyvenimą. Tam reikia laiko, pinigų ir atsidavimo – ir tai turėjo visų šių septynių išskirtinių skulptūrų sodų kūrėjai, rašo „The Spaces“. Visi jie skirtingi, bet už kiekvieno stovi menininkas, mėginantis sujungti gamtą ir meną į vientisą pasaulio viziją ir su šaknimis raunantis įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti sodas.

Guell parkas Barselonoje, Ispanijoje

Kupinas keistų, iš mozaikų sudėliotų pabaisų, medžių, paukščių lizdų, kolonadų – Antoni Gaudi kurtas parkas iš pradžių turėjo būti gyvenamųjų namų kvartalas turtingiesiems, norintiems nutolti nuo gamyklų kuriamo smogo. Tačiau kai buvo pastatyti pirmieji namai, nė vienam jų neatsirado pirkėjų – viename apsigyveno tik pats Gaudi. Tad planų dėl namų statymo atsisakyta, ir parką galiausiai įsigijo miestas bei pavertė jį viešuoju parku.

Las Pozas sodas Xilitla, Meksikoje

Edwardas Jamesas buvo garsių siurrealizmo menininkų René Magritte’o, Salvadoro Dalí ir Leonoros Carrington draugas bei globėjas. Jis didžiavosi ir viena įspūdingiausių siurrealizmo meno kolekcijų XX a., kurią jis pardavė tam, kad galėtų įgyvendinti Las Pozas sodo viziją. Šis parkas užima apie 30 hektarų plotą atogrąžų džiunglėse – jame skulptūros, betoninės struktūros, tiltai, tvenkiniai, kriokliai, betoninės gėlės, į dangų kylantys spiraliniai laiptai, durys, kurios niekur neveda... Tarsi vaikščiotum siurrealistiniame paveiksle. Jamesui šį projektą pabaigti reikėjo daugiau nei 5 milijonų. JAV dolerių ir prie jo dirbo daugiau nei 150 žmonių.

Bomarzo sodai Lacijuje, Italijoje

Skulptūrų sodai nėra tik šiuolaikinės eros kūrinys. Bomarzo miestelyje į šiaurę nuo Romos yra vienas ekscentriškiausių XVI a. kūrinių, šiandien žinomas kaip Pabaisų parkas. Finansuotas turtingo meno mylėtojo Piero Francesco Orsini ir kurtas architekto Pirro Ligorio, šis sodas yra groteskiškų statulų ir keistų pastatų kolekcija, įkurdinta slėnyje po Orsini pilimi. Sodą jis įkūrė bandydamas susitaikyti su mylimos žmonos mirtimi. Daug metų parkas buvo pamirštas ir atiduotas į gamtos rankas, tačiau šeštajame dešimtmetyje Salvadoras Dali sukūrė trumpą filmą apie jį, ir kilęs susidomėjimas atgaivino sodą.

Taro sodas Toskanoje, Italijoje

„Norėjau sukurti džiaugsmo šalį, – sakė skulptorė Niki de Saint Phalle. – Tokią, kur tu gali turėti naują gyvenimą ir mėgautis laisve.“ Taro sode, kuris buvo įkvėptas Guelio parko, ji įgyvendino savo svajonę – skulptūrų parką su 22 didingomis figūromis, kurių kiekviena reprezentuoja Taro kortų paslaptis. Spalvingos, padengtos mozaikomis ar veidrodžiais – skulptūros yra moteriškos ir pakankamai didelės, kad ant jų būtų galima laipioti, netgi gyventi. Pati Niki de Saint Phalle keletą mėnesių gyveno Imperatorienės krūtų skulptūroje. Ji sakė: „Manau, kad jas sukūriau tokias dideles tam, kad vyrai šalia jų atrodytų labai maži.“

Akmenų sodas Čandygare, Indijoje

Legendinio architekto Le Corbusier modernistinės architektūros utopijoje Indijoje, kiek netikėta rasti sodą, pilną meno kūrinių iš uolų, betono, sudužusių indų ir spalvotų akmenų. Bet būtent čia kuklus kelių inspektorius Nekas Chandas pradėjo kaupti savo nereikalingų medžiagų kolekciją, kurią vertė skulptūromis ir statulomis. Jis slapta dirbo dešimtmetį, nes sodą statė neteisėtai saugomoje žemėje. Tačiau kai 1975 metais pareigūnai atrado jo miniatiūrų karalystę, jos nesunaikino – o davė jam algą ir 50 žmonių, kad jis toliau tęstų savo darbą. Šiandien sodas išsiplėtęs per 10 hektarų, jame – keli tūkstančiai skulptūrų, o kasdien jį aplanko per 5 tūkstančius žmonių.

Mažoji Sparta Dunsyre, Škotijoje

Pentlando kalvose į pietus nuo Edinburgo yra nedidelis sodas, pilnas puikaus menininko Iano Hamiltono Finlay darbų. 40 metų jis 2 hektarus vertė įspūdingu sodu – jame ant akmens iškalta poezija ir poleminiai aforizmai, skulptūros ir šventyklos, primenančios Senovės graikų ir romėnų mitologijas, Prancūzų revoliucijos filosofijos ir nesutarimų su Edinburgo sodininkystės ekspertais ženklai. Jis savo sodą apibūdinęs kaip „ataką, o ne pasitraukimą“.

Raganų kalnas Juodkrantėje, Lietuvoje

Pasislėpęs miškuose šalia Juodkrantės miesto yra neįprastas skulptūrų parkas, kurio šaknys giliai įaugusios į vietos gyventojų tikėjimą ir baimes. Ant Raganų kalno jau daug metų švenčiamos pagonių šventės, tokios kaip vasaros saulėgrįža – Rasos (Joninės). Čia skulptūros ir drožiniai, kuriuos kūrė vietos menininkai, vaizduoja liaudies pasakojimus ir pagoniškas legendas. Šie kūriniai buvo tarsi dovana raganoms ir dvasioms, kurios, manyta, gyveno miškuose, o dabar yra turistų traukos vieta.