Sent Pitersberge, Floridos valstijoje, jau 60 metų veikia Lietuvių klubas. Iš senosios kartos lietuvių, įkūrusių šią lietuvišką vietą, liko vos vienas kitas, tad veiklą perima naujai atvykę tautiečiai. Vis dėlto bendrą kalbą randa ir patys vyriausieji, ir vaikai. Be to, čia renkasi ir lietuviai iš aplinkinių miestų ar valstijų. Aktyvūs tautiečiai neabejoja, kad klubas išliks dar ilgus metus, net jeigu su laiku jo nariai ir nebemokės lietuviškai. LRT PLIUS laidai „Širdyje lietuvis“ Lietuvių klubo Sent Pitersberge nariai papasakojo apie jo įkūrimą ir veiklą.
Sent Pitersbergą devynioliktojo amžiaus pabaigoje Jungtinių Valstijų pietryčiuose, Floridos valstijoje, drauge su amerikiečiu Johnu Williamsu įkūrė rusas Piotras Dementjevas. Miestą jis pavadino Sankt Peterburgo Rusijoje garbei. Pirmieji lietuviai čia atsikraustė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Viena seniausiai čia gyvenančių tautiečių Angelė Karnienė prieš daugiau nei 60 metų į Sent Pitersbergą atsikraustė su vyru ir dviem mažais vaikais.
Į pirmą susitikimą atėjo 40 žmonių
„Radome gana patriotiškai nusiteikusių lietuvių ir daina sujungė juos. Dailės choras buvo pagrindinė organizacija, kuri buvo mums prie širdies. Ir Dailės choras nusprendė, kad reikia kurtis į klubą, kuris apimtų ne vien tiktai dainą mylinčius žmones, bet įvairių profesijų, įvairių gyvenimo šakų. Tada jie kreipėsi į mus, kad surašytume nuostatus, surašytume gaires naujam lietuvių klubui“, – prisimena viena iš Lietuvių klubo Sent Pitersberge steigėjų Angelė Karnienė.
Šiandien Amerikos lietuvių klubas Floridoje veikia jau 60 metų. Paminėjo ir jubiliejų. Tačiau į pirmąjį susirinkimą čia atėjo 40 vietos lietuvių. Kiekvienas jų klubo veiklai į iždą įnešė po dolerį. Angelė pasakoja, kad po šiuo stogu tilpo visi: ir mokslų daktarai, ir tie, kurie vos mokėjo rašyti.
„Kalbant apie mūsų veiklą, mes esame ir buvome labai laimingi. Tada pradėjo dipukai išeiti į pensiją, visi pradėjo važiuoti čia. Žinoma, ir lietuvių žinių laikraštėlyje jie pamatė, kad čia vyksta veikla“, – pasakoja pašnekovė.
Daugelį metų klubui vadovavo Angelės vyras. Itin patriotiškai pavyko išauklėti ir vaikus. Vienas jų dabar – Lietuvos garbės konsulas Floridos valstijoje. Tačiau senųjų lietuvių, tokių, kaip Angelė, klube jau vos vienas kitas. Veiklą perima naujai atvykę lietuviai.
Skirtingos kartos dirba išvien
Ramutė sako į Ameriką prieš du dešimtmečius su šeima patraukusi, nes čia jau gyveno giminės. Nuo pat pirmųjų dienų moteris įsitraukė ir į lietuvių klubo veiklą.
„Ponia Angelė mane atvedė už rankytės į tą klubą, nes mes pirkom namą per ją, ji NT specialistė ir pakvietė ateiti. Iš pradžių buvo lyg nejauku, lyg nesuprantamas tas bendravimas, kitoks, nei Lietuvoj, ir išmokė tikrai labai daug dalykų: to savanoriavimo, visuomeninio darbo ir veiklos. Ir iš pradžių buvo tikrai sudėtinga suprasti klubo senbuvius, kaip jie čia gyvena, ką veikia, kaip čia viskas vyksta, o paskui jau sunku iš to klubo išeiti“, – sako Sent Pitersbergo lietuvių klubo narė Ramutė Krikščikienė.
Ramutė pripažįsta – iš pradžių tikrai stebino senųjų lietuvių patriotizmas. Viską jie darė dėl Lietuvos, net kalbų apie nieką kitą nebuvo. Klube buvo minimos visos šventės, o valstybinės netgi uoliau nei pačioje tėvynėje.
Dabar lietuvių klubo Floridoje vairą perėmė Donata. Sako, vadovauti šešis dešimtmečius skaičiuojančiam klubui jai didelė garbė. O ir renginių čia niekada netrūksta.
„Man tai reiškia didelį džiaugsmą, taip pat ir didelę atsakomybę. Džiaugsmas yra dėl to, kad mes susivieniję susijungiame rankomis ir širdimis. Ir turime vietą, kur mes galime visada ateiti, mūsų antrabangiai vyresnieji senjorai visada sakydavo, čia mūsų antrieji namai. Ir mes pradėjom tą patį sakyti, kad tai yra mūsų antrieji namai, mes čia ateinam, šokam, dainuojam, pabūname kartu, pabendraujam. Atvažiuoja pas mus ir iš kitur lietuvių bendruomenės atstovų“, – tikina Sent Pitersbergo Lietuvių klubo pirmininkė Donata Koverienė.
Į lietuvių klubą Sent Pitersberge renkasi ne tik vietiniai lietuviai, bet ir iš aplinkinių miestų ir valstijų. Mielai čia laiką leidžia ir jau į pensiją išėję tautiečiai, ir čia dar tik augantys vaikai. Dėl vaikų vyresnės kartos atstovės susivienijo ir atkūrė čia daugelį metų veikusią lituanistinę mokyklą. Dabar joje jau kone pusšimtis mažųjų lietuvių.
„Lietuviška mokyklėlė jau gyvavo, kai mes atvažiavome, ir mano dukra pradėjo lankyti mokyklą, mokėsi lietuvių kalbos ir tebekalba gerai. Dabar turiu anūkes, mes norėjome, kad ir jos išlaikytų lietuvybę. Ieškojom geros direktorės, vedėjos, kuri dirbtų iš širdies, ir suradome“, – pasakoja Lietuvos dukterų draugijos vicepirmininkė Nijolė Dimienė.
„Kartais išgirstam „kokia čia mokyklėlė, kad vaikai lietuviškai nelabai kalba“, tai dabar pagalvokim – jeigu šeimoje nekalba lietuviškai, tai per dvi valandas per savaitę kaip gali išmokti? Pagalvokit apie save, suaugusiuosius, kai atvažiavom į Ameriką ir nemokėjom angliškai kalbėti. Jeigu tik dvi valandas per savaitę būtume turėję anglų kalbos, tai dar šiandien šlebizavotumėme. Namai vis tiek yra pagrindas, kur vaikai išmoksta kalbą, namai yra pagrindas, kur vaikai išmoksta papročių“, – mintimis dalijasi A. Karnienė.
Ne mažiau nei kalbėti lietuviškai vietos tautiečiams svarbu ir skaniai pavalgyti. O maistas taip pat turėtų būti lietuviškas. Tiesa, klubo vadovei tenka gerai pasukti galvą, mat surasti gerą virėją, kuri dar ir mokėtų gaminti lietuviškus patiekalus, Floridoje didelė problema.
„Mes planuojame dirbti su dabartine virėja Ilona, kuri yra ukrainiečių kilmės. Ji yra profesionali kulinarė, profesionali virėja, tiesiog galbūt pamokysime ją grynai etninio lietuviško maisto specifikos“, – sako D. Koverienė.
Tiki, kad klubas gyvuos dar ilgai
Amerikos lietuviai skaičiuoja, kad Floridos lietuvių bendruomenė – antra pagal gausumą visose Jungtinėse Valstijose. Ir pandeminė situacija čia buvo pakankamai gera, todėl ilgai užsidaryti namuose tautiečiams neteko. Daug veikti Floridos lietuviai žada ir toliau. O jėgų, sako, tikrai nepritrūks.
„Tikrai yra jaunų, aktyvių žmonių. Vienas gabus šokiams, kitas gabus dainuoti, kitas gabus organizuoti. (...) Jie išlaikys klubą tikrai dar 60 metų, garantuoju. Gal jau nekalbės lietuviškai, bet ta dvasia išliks“, – įsitikinusi R. Krikščikienė.
„Šitie namai yra centras visos lietuvių veiklos Sent Pitersberge ir apylinkėse, to išlaikymas yra vienas iš svarbiausių mano uždavinių iki grabo lentos“, – sako A. Karnienė.
Use as many photos as you nee
