Pastarosiomis dienomis praradau daug valandų miego, nes žiūrėjau vokiečių serialą „Weissensee“ (nedidelis Rytų Berlyno rajonas – red. past.) apie gyvenimą Rytų Vokietijoje XX a. devintame dešimtmetyje, kai ten knibždėjo taip vadinami „Štazi“ agentai („Stasi“, Valstybės saugumo ministerijos pareigūnai – red. past.).
Serialas nėra naujas – jis sukurtas 2010-aisiais, tačiau iki šiol jo nebuvau pastebėjęs. Kai kurie jo elementai primena gerai žinomą filmą „Kitų gyvenimai“ („Das Leben der Anderen“), parodantį kaip „Stasi“ sugriovė vieno Rytų Vokietijos rašytojo ir jo mylimosios, aktorės, gyvenimą – turėjo mirtinų pasekmių.
Seriale „Weissensee“ taip pat rodoma nemažai piliečių, nukentėjusių nuo klastingų metodų, kuriuos taikė „Stasi“ – vienintelė Rytų Europos slaptoji tarnyba, kuri buvo dar geriau organizuota nei sovietų KGB. Berlyno sienos griūties metais, 1989-aisiais, Rytų Vokietijoje gyveno 16 milijonų piliečių, kuriuos šnipinėjo 91 tūkstantis etatinių „Stasi“ agentų bei 174 tūkstančiai taip vadinamų „neformalių“ agentų – žmonių, kurie, savanoriškai arba (neretai) ne, rinko informaciją apie savo aplinką.
Pamačiau iš arti, kaip veikė „Stasi“, kai 2009-2010 m. tyrinėjau tarnybos archyvus Berlyne savo knygai „Šaltasis karas psichiatrijoje“ („Cold War in Psychiatry“). Perskaičiau daug asmeninių bylų, tarp jų – apie moterį, kuri infiltravosi į mano tuo metu vadovautą žmogaus teisių organizaciją ir teikė informaciją KGB, kuria remiantis kai kurie mano draugai rusai buvo nuteisti ilgalaikiam kalinimui. Savo akimis mačiau, kaip ji buvo pasamdyta, išnaudojant jos slaptą meilės romaną, verčiant ją pasitelkti savo kaip ginekologės patirtį didžiausioje VDR ministerinėje organizacijoje ir teikti informaciją apie kiekvieną moterį, kuri sirgo venerine liga – taigi, galėjo būti įtariama nesantuokiniais lytiniais santykiais. Dešimtys žmonių nukentėjo nuo jos šnipinėjimo, kuris neabejotinai sukėlė daugybę vedybinių krizių ir sugriovė daugybę santykių. Jos byla, kaip ir daug kitų, kurias perskaičiau, paliko slogų įspūdį – praleidęs dvi ar tris valandas prie jų, turėjau išeiti į lauką, kad atsigaučiau.
„Weissensee“ sugrąžino visus tuos prisiminimus ir jausmus – ir ne tik. Parašęs knygą, šią temą toliau tyrinėjau dar nuodugniau, kalbėjausi su daugybe žmonių, kurie buvo išduoti arba patys išdavė kitus. Turėdamas tuos duomenis, ėmiau vis labiau domėtis liustracijos klausimu: kokią informaciją galima atskleisti, etikos požiūriu, o kas turėtų likti už uždarų durų. Taip pat, ne mažiau svarbu – kam šias bylas atverti, o kam neatverti, ir kokiomis sąlygomis.
Vienas mano artimas draugas, ukrainietis, kuris dešimt metų praleido koncentracijos stovykloje ir tremtyje, niekada nenorėjo pamatyti savo paties bylos, dėl paprastos priežasties – jis nenorėjo žinoti, kas jį įskundė. Tačiau kadangi dabar KGB bylos Ukrainoje yra atviros, jam teko susidurti su žurnalistais, kurie skaitė jo bylą be jo leidimo ir matė tą informaciją, kurios jis pats nenorėjo atskleisti. Kai buvusi Ukrainos sveikatos apsaugos ministrė konfiskavo archyvą iš Dniepropetrovsko (dabar Dniepro) specialiosios psichiatrinės ligoninės, kur šimtai politinių kalinių buvo kankinami neuroleptikais, ji socialiniuose tinkluose paskelbė nuotraukas su dokumentais iš Leonido Pliuščo bylos – gerai žinomo žmogaus, nukentėjusio nuo politinio psichiatrijos išnaudojimo. Šitaip ji ne tik pažeidė medicinos etiką (nes tai ne KGB, o medicininės bylos), bet ir padarė tai negavusi jo šeimos leidimo. Leonido Pliuščo našlė tuojau pat pagrasino paduosianti ją į teismą už tokį siaubingą elgesį.
Jau po VDR iširimo, grupė psichoanalitikų Frankfurte atliko labai įdomų tyrimą apie žmones, kurie šnipinėjo „Stasi“ tarnybai, ir to šnipinėjimo priežastis. Jie atskleidė, kad nemažai žmonių ne tik nesuprato, kad šnipinėjo „Stasi“ tarnybai (jie manė, kad tie pasikalbėjimai kavinėje kartkartėmis buvo gana nekalti), bet dar ir niekada nematė, kokia informacija galiausiai atsidurdavo jų bylose, nes pokalbių ataskaitas pateikdavo ne jie, o taip vadinamas atsakingas pareigūnas (vok. Führungsoffizier), „Stasi“ agentas, kuriam jie dirbo. O tas agentas buvo planinės ekonomikos dalis ir privalėjo pateikti nustatytą ataskaitų skaičių, kad įvykdytų savo planą ir galėtų daryti karjerą.
Kitaip tariant, šie neformalūs agentai niekaip negalėjo kontroliuoti savo bylų turinio, tačiau po VDR žlugimo būtent šios bylos ir nulėmė, ar jiems buvo leista, ar uždrausta (dažnai visam gyvenimui) dirbti savo profesijoje. Taigi, kaip ir „Stasi“ aukos, jie neteko savo darbų, šeimų ir ateities, nemažai jų ir nusižudė. Ginekologė, kuri šnipinėjo mano organizacijoje, taip pat mirė, tikriausiai nusižudė. Ji suprato, kad bus demaskuota ir neturės ateities.
Vienas iš mano knygos „herojų“ taip pat neteko savo profesijos ir aštuonerius gyvenimo metus praleido gilioje depresijoje, kankinamas nuolatinių minčių apie savižudybę. Tačiau kai skaičiau jo bylą, aš pamačiau, kad tai buvo žmogus, kuris atsisakė šnipinėti, atvirai sakė savo viršininkams, kad tai „purvinas ir nepriimtinas darbas“, todėl ir jį patį „Stasi“ prižiūrėjo bent dvejus su puse metų. Pasirodo, jis buvo neįprastai „etiškas šnipas“ – jo viršininkai šito negalėjo suprasti ir prieš pat Berlyno sienos griūtį rimtai svarstė, ar jam vis dar leisti keliauti į užsienį.
Šios sudėtingos istorijos yra itin reikšmingos dar ir dėl to, kad šiuo metu vyksta lygiai tas pats. KGB įpėdinė, Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB), yra kaip niekada išsiplėtusi, didesnė nei KGB, kuri aprėpė visą Sovietų Sąjungą. Šnipinėjimo ir tardymo metodai yra vis sudėtingesni – jie yra kruopščiai tobulinami FSB akademijose, kur agentai netgi rašo disertacijas apie savo naujus metodus ir gali įgyti daktaro laipsnį už tuos pasibaisėtinus darbus. Tačiau vienas dalykas išlieka nepasikeitęs: pasitelkiant šantažą ar spaudimą, žmonės yra priverčiami šnipinėti savo kolegas aktyvistus, ir taip kasdien yra žlugdomi gyvenimai.
Didžioji dalis „Stasi“ bylų išliko ir po Vokietijos suvienijimo – jos yra prieinamos mokslininkams kaip svarbus ir siaubingas totalitarinės praeities paminklas. Iškyla klausimas, ar kada nors galėsime prieiti prie FSB bylų, kurios yra vedamos šią akimirką. Tačiau, kada tai benutiktų, praėjus daug laiko nuo dabar, aš tikiuosi, kad tie, kurie spręs, ką paviešinti, o ką palikti neatskleista, darys tai itin atsargiai, suprasdami, kad, nesvarbu kuriai pusei bepriklausytų, kiekvienas žmogus turi socialinę aplinką – žmoną, vyrą, vaikus – kurių gyvenimai gali būti sužaloti tokiu mastu, kad normaliai gyventi bus neįmanoma.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas, politologas, profesorius Robertas Van Vorenas
