2016 buvo metai, kai nei prognozės, nei apklausos nebuvo teisingos, o faktai ir racionalumas užmiršti. Populizmas Vakaruose plito kaip ugnis. Liberali tarptautinė tvarka pasidarė labai trapi, kai iškilo grėsmė laisviems mainams. Artima ir draugiška Europos Sąjunga pradėjo byrėti, o autoritarinė Rusija ir vėl pradėjo rodyti savo iltis. Globalizacija, masinė migracija, augantis nepasitenkinimas, nelygybė bei nepasitikėjimas politinėmis instancijomis, tai visų šiųmetinių įvykių pradmenys, kuriuos skatino ir augino socialiniai tinklai bei netikros naujienos. Nors tai prasidėjo anksčiau nei 2016 metais, niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad tokie kartūs vaisiai subręs taip greitai.
Dieną prieš Britanijos referendumą dėl narytės ES, važiavau traukiniu iš Briuselio į Londoną ir sėdėjau prie Teksaso gyventojo. Jis keliavo po Europą kartu su savo šeima, tačiau jį labiau domino „Brexit“ nei Bekingemo rūmai.
„Tikiuosi, kad Britanija atgaus savo nepriklausomybę,“ – kalbėjo jis apie suverenumą bei išsilaisvinimą iš globalizacijos ir politinio korektiškumo grandinių, dėl kurių žadėjo balsuoti už Trumpą. Jis pripažino, kad Donaldo Trumpo nelabai mėgsta, tačiau jam jau atsibodo atsiprašinėti už buvimą baltaodžiu amerikiečiu, tai, kad universitetai, kuriuos lanko jo vaikai, JAV laiko blogiu ir tai, kad jo pažiūros yra laikomos siauromis ir įžeidžiančiomis.
Nepasitikėjimas politikais
Visi kartojo „Man nepatinka Donaldas Trumpas, tačiau ...“ ir įvardindavo krūvą problemų su kuriomis susiduria savo kasdienybėje ir dėl to kaltina dabartinę valdžią.
Trumpas aptiko savo auditoriją Tomastone Džordžijoje. Iki 1990 miesto tekstilės fabrikuose dirbo daugiau nei 4000 žmonių, tačiau visi darbai buvo perkelti į Gvatemalą ir Bangladešą. Dabar visi fabrikai stovi tušti, apžėlę samanomis ir piktžolėmis.
Miesto meras Johnas Stallingsas užaugo šiame mieste ir su malonumu prisimena dūzgiančią pagrindinę gatvę. Tačiau dabar joje beveik niekas neveikia, o žmonės apsipirkinėja miesto pakraštyje stovinčiame „Wallmart“, kadangi jame viskas daug pigiau.
Nors miestas beveik visada tradiciškai balsuoja už respublikonus, meras teigia, jog šie metai buvo kitokie. Trumpas sugebėjo suvienyti miestelėnus, žadėdamas jiems darbus ir priešindamasis tokiems susitarimams kaip NAFTA, kuriais, kaip jie teigia, šalis ir buvo sunaikinta.
JAV viceprezidentas Joe Bidenas kalbėjo apie žmones, kurie jautėsi „pamiršti“, kurie negalėjo pasakyti savo vaikams, kad viskas bus gerai, ir kurie nebepasitiki politikų pažadais. Kol turtingieji gyveno geriau nei prieš tai, šiems žmonėms taip nepasisekė. Nuo 2001 iki 2014 metų 5 procentų turtingiausių JAV gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo net 3 metais, o vargingiausių 5 procentų liko nepakitusi.
Tokias nuomones tik dar labiau kurstė ir aštrino žmonių jausmas, jog vyriausybės nebesirūpina savo žmonėmis. Tikėta, kad vyriausybės rūpinasi tik bankais ir užsienio kolegomis. Viską vainikavo besivystantis politinis korektiškumas – galvos sukimas dėl tos pačios lyties santykių bei tualetų transeksualams, kurias meras Stallingsas įvardina kaip neesmines.
Faktais neparemta ideologija
Žmonių pyktį labai puikiai išnaudojo tokie politikai kaip Trumpas, Nigelas Farage‘as bei Beppe Grillo. Tokie „populistai“ naudojo neįprastai stačiokišką kalbą, gretinosi prie paprasto žmogaus, o apie labai sudėtingas problemas kalbėjo paprasta kalba.
„Tiesiog myliu neišsilavinusius žmones,“ – skelbė Trumpas, kurio reitingai tarp aukštojo išsilavinimo neturinčių baltųjų amerikiečių buvo didžiausi nei kitų kandidatų nuo 1980 metų. Grillo, sveikindamas Trumpą su pergale visus pasiuntė ant trijų raidžių – tiek masonus, tiek didžiuosius bankus, tiek kinus.
Tokius judėjimus žurnalistams buvo labai sunku aprašyti, kadangi tai nėra ideologija, kurią galima pagrįsti faktais ar racionalumu. Ji nesinaudoja nei faktais, nei mokslu, nei intelektu, tik emocijomis, tačiau sugebėjo pasipriešinti silpnėjančiam liberalizmui.
Ar valdžioje esantis politikos elitas turi prisitaikyti ir pasisavinti tokių judėjimų idėjų? Tai klausimas, kurį sau užduoda daugelis Europos lyderių.
„Kai rinkėjai pradeda žiūrėti į kitą pusę, tai reiškia, kad pagrindinės partijos turi labiau stengtis parodyti, kad gali išspręsti svarbiausias problemas,“ – teigė Danijos premjeras Markas Rutte‘as. Kovą vyksiantys rinkimai yra iššūkis ir jam, kadangi šiuo metu pagal apklausas pirmauja ksenofobiška ir prieš ES nusiteikus Laisvės partija. Rutte‘o vyriausybė turėjo priimti naujas taisykles, kad pabėgėliai siekiantys prieglobsčio yra asmeniškai atsakingi už savo prisitaikymą, kad išmoktų kalbą ir susirastų darbą.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel šiuo metu reikalauja, kad būtų uždraustos visą veidą dengiančios burkos. 2017 metų rinkimuose jai teks kovoti prieš dešiniųjų pažiūrų partiją Vokietijos Alternatyva.
Prancūzijoje Francois Fillonas kovoja už provincialių, vidurinės klasės katalikų vertybes bei teigia, kad istorijos vadovėliai mokyklose neakcentuoja to, kas yra prancūziška. Apklausų duomenimis, kitų metų prezidento rinkimuose jam teks aršiai kovoti su Nacionalinio Fronto lydere Marine Le Pen.
Keiksmažodis: „demokratija“
Rusija ir Vladimiras Putinas. 2011 metais prasidėjus sukilimams Sirijoje, nė vienas šalies gyventojas net negalvojo apie Rusiją. Žmonės norėjo žinoti ar jiems padės Barackas Obama, ar Angela Merkel. Valandų valandas jie diskutavo apie demokratiją.
Šį pavasarį keliaudamas po sukilėlių užimtą Aleppo miestą beveik nieko neišgirdau apie JAV ir Obamą. Demokratija tapo keiksmažodžiu, o apie Europą išvis niekas nekalba. Tačiau pastoviai susilaukiau klausimų apie Putiną. Ko jis siekia Sirijoje? Kas palaiko rusus? Žmonės negalėjo suprasti, kodėl jis gali taip laisvai sprogdinti jų šalį.
Obamos doktrina, kuria jis padėjo savo partneriams ir labai atsargiai naudojo Amerikos karines pajėgas, yra visiška priešingybė Putino aršiam oportunizmui. Europoje buvo daug kalbų ir mažai darbų, o Rusijoje atvirkščiai. Dėl šių priežasčių Putiną pamėgo tie, kurie suabejojo Europa ir JAV, o po kelių savaičių Rusijos lyderis turės į save panašų lyderį ir JAV vyriausybėje.
Kurso pakitimas ir visiškas pasikeitimas?
Nesitikėkite, jog visi bus tylūs: „Pew Research Center“ apklausos duomenimis, pusė amerikiečių tiki, kad globalūs ekonominiai ryšiai yra blogis, nes dėl jų mažėja atlyginimai.
Tomastono mieste jau atsidarė keletas darbo vietų spausdinimo, biologinių medžiagų perdirbimo bei dviejuose tekstilės fabrikuose. Asmenys, kurie gavo darbus, uždirba labai neblogai, tačiau didžioji darbo dalis yra automatizuota, o vidutiniai atlyginimai vis tiek smarkiai nukritę.
Jau nuo neatmenamų laikų finansinės rinkos yra linkę išsipūsti į burbulą. Jos labai greitai auga, atnešdamos turtus ir optimizmą, tačiau vėliau burbulas sprogsta, o po jo seka nerimas ir gailestis. Tai būdas, kuriuo rinkos pačios save atsistato, jeigu nesueina sumos.
Galbūt mūsų demokratijos elgiasi kaip rinkos – turtingieji pasidarė per daug turtingi, technologijos per daug sudėtingos, o elitas per daug pasipūtęs. Tokio „kurso pakitimo“ jau seniai reikėjo. Tačiau gal vyksta kažkas, kas patikrins visą liberalią tvarką. Galbūt 2017 metais sulauksime pirmų užuominų, kaip atviros bendruomenės, kurios kovoja už toleranciją, laisvus mainus ir rasinę įvairovę, gali pertvarkyti save. O gal tai bus šovinistinės eros pradžia.
Mes nesame pirma karta, kuriai tektų išgyventi tokius didelius pokyčius. 1835 keliaudamas per industrializacijos apimtą Angliją, prancūzų filosofas Alexis de Tocqueville rašė: „tam, kad galėtų gyventi laisvėje, žmogus turi augti krečiamas jaudulio, pavojaus ir pokyčių.“
Korespondentė Clarissa Ward
