Tarpukario Lietuvoje gimusio Balio Brazausko gyvenimo istorija –kaip iš kino filmo. Nors gyvenimą pradėjo dar laisvoje Lietuvoje, jau 14-os jam teko imti ginklą į rankas ir prisidėti prie partizanų. „Iššoviau tada dvi kulkas“, – prisimena Balys, bet tai buvo tik pradžia. Vėliau vyras tarnavo ir vokiečių, ir amerikiečių pajėgose. O iš darbo stovyklos jį išgelbėjo ir už Atlanto pasikvietė ne kas kitas, o ten jau įsikūrę tautiečiai.
„Dažnai pagalvoju, kodėl aš, kodėl ne kiti? Mano visi draugai, paskutinis draugas Ąžuolas Kanadoje mirė“, – sako pašnekovas.
96-ąjį gimtadienį atšventęs Amerikos lietuvis kuklinasi – nėra jau ta mano gyvenimo istorija tokia įdomi. Kaip pats sako, 31-erius metus jis – tiesiog pensininkas, kai nebeturi dirbti ir gali tiesiog džiaugtis gyvenimu.
„Buvau labai laimingas, nesirgęs visą laiką, nepraleidęs darbo dienos Amerikoje. O Lietuvą teko apleisti 1943 metais. Galiu pasigirti, kad buvau pagautas vokiečių policijos ir lietuvių policijos. Ėjau iš sodelio į Kęstučio gatvę, kadangi mes gyvenom Kęstučio g. 62, tai ten mane ir pagavo“, – prisimena B. Brazauskas.
Balys žinojo – jam gresia atsidurti Rytų fronte, o tada jau neaišku, grįš gyvas ar miręs.
„Apie karą tai pergyvenęs žmogus nenori nei galvoti, nei prisiminti, nei kitam linkėti karo. Bet už Lietuvą mes norėjome kovoti tik lietuvių fronte, lietuvių karininkų vadovaujami, bet vokiečiai su tuo nesutiko ir mus, kaip maištininkus, išsiuntė į įvairius dalinius. Tai buvo skaudžiausias dalykas, kad mes nebuvom daugiau vienoje kuopoje“, – komentuoja už Atlanto gyvenantis lietuvis.
JAV Balį priglaudė ir ūkyje įdarbino lietuvis
Iš 162 vyrų, su kuriais Balys buvo pasiųstas į karą, karui pasibaigus atsirado vos 35. 8 Lietuvoje, kiti Australijoje ar Kanadoje. Pats Balys pateko į dipukų stovyklą Vokietijoje. Vyras sako, kad ten tikrai ne blogiausia vieta, kur jam teko atsidurti. Drauge su kitais lietuviais stovykloje ne tik atkūrė tautinių šokių kolektyvą, bet ir dalyvavo sporto varžybose.
„Tuomet palikome stovyklą ir gavome dažytas Amerikos uniformas. Juodas. Buvome aprūpinti, gaudavome 5 dolerius į mėnesį ir pagal laipsnį 124 markes. Gyvenom, dirbom įvairius darbus amerikiečių kariuomenėje. Aš išmokau ten ir vairuoti, išmokau ten ir su buldozeriu važinėti“, – prisimena pašnekovas.
Už pagalbą įsikuriant Amerikoje Balys dėkingas ne kam kitam, o tautiečiams. Vietos lietuvis ne tik per porą savaičių pasirūpino, kad tautietis gautų kvietimą atvykti į Jungtines Valstijas, bet ir priglaudė jį, įdarbino savo ūkyje. Dabar Balys sako, kad jo gyvenimo pradžia Amerikoje buvo komiška.
„Mano anglų kalba tai buvo 25 keiksmai ir gal 25 geri žodžiai“, – sako B. Brazauskas.
Lietuvybė – pirmoje vietoje
Vyras stengėsi iš visų jėgų, kad ne tik įsikurtų pats, bet ir padėtų kiek galima daugiau kitų lietuvių.
„Išgyvenus tą, ką aš išgyvenau, aišku, kad man lietuvybė buvo pirmoje vietoje. Mums lankant gimnaziją, mus paruošė ir įkvėpė. Kadangi mokytojai buvo tikri patriotai, o kūno kultūros mokytojas, kuris labai daug mums padėjo ir sporte, tai yra Gasiūnas, jis buvo išvežtas, iš mūsų gimnazijos apie 7 mokytojai buvo išvežti“, – pasakoja lietuvis.
Kauno ketvirtajai gimnazijai Balys iki šiol dėkingas ne tik už išsilavinimą, bet ir už nei karo, nei kitų gyvenimo negandų nenuslopintą patriotiškumą.
„Man ir mano draugams nieko kito nebuvo, kaip tiktai už Lietuvą kariaut. Mano svajonė buvo tapti lakūnu, o pasidairiau, kad reikėjo būti pėstininku“, – prisimena jis.
Būtent Amerikoje Baliui teko jau trečią kartą tarnauti kariuomenėje.
„Čia mane pakvietė prezidentas Trumanas, kaip kad laiške rašyta, pakvietė. Ir aš buvau mobilizuotas birželio mėnesį 1950 metais. Mane išsiuntė, suformavo naują batalioną ir išsiuntė ne į Korėją, bet į Vokietiją“, – prisimena pašnekovas.
„Ginklas yra gerai, jei jis gerose rankose“, – įsitikinęs Amerikos lietuvis. Jis neslepia, kad gyvendamas šioje šalyje ir pats vieną įsigijo. „Šeimai apsaugoti“, – sako ir džiaugiasi, kad per 70 metų jo taip ir neteko panaudoti.
Už Atlanto Balys sutiko ir savo būsimą žmoną, taip pat lietuvę Janiną, ji šoko tautinių šokių kolektyve. Dabar šeima skaičiuoja jau 67-erius metus kartu, užaugino du sūnus.
„Apie dabartinę Lietuvą – tai aš džiaugiuosi, aš skaitau kiekvieną dieną kiekviename laikraštyje. Žinau, kas vyksta, turiu dar gimines likusius. O lietuvybė čia išsilaikys, kol bus žmonių, kurie Lietuvą laikys tėvyne“, – įsitikinęs lietuvis.
Pats Balys visą gyvenimą svečioje šalyje lietuvybę puoselėjo kaip įmanydamas. Vadovavo tautinių šokių kolektyvui. „Mane vadino seržantu“, – juokiasi. Du dešimtmečius vadovavo ir Lietuvių namams Baltimorėje. Juos kas savaitę lanko iki šiol.
„Senieji lietuviai lietuvybei daug skyrė ir jie perdavė mums, kad jeigu lietuvis, tai turi pirmiausia dirbti dėl lietuvybės“, – komentuoja pašnekovas.
Lietuvių namus patys lietuviai ir pastatė. Nors pirmieji tautiečiai čia dažniausiai buvo siuvėjai ir uždirbdavo ne tiek ir daug, dalį atlyginimo jie aukojo pastato statybai.
„Tais laikais uždirbdavo 7 dolerius per savaitę siuvykloje ir dar aukojo 50 centų už plytą“, – sako Amerikos lietuvis.
Turi išskirtinę pašto ženklų kolekciją
Be to, Balys niekada neapleido sporto. Sako jo svarbą supratęs dar mokydamasis gimnazijoje Lietuvoje. Pats ne tik žaidė krepšinį, bet ir lankė lengvąją atletiką, buvo plaukikas.
Paskutinius trisdešimt metų Balys baseine plaukė tris kartus per savaitę. Šį sportą apleido vos prieš metus, kai sušlubavo širdis. „Turiu dar vieną pomėgį, medikai sako, kad labai sveiką“, – prisipažįsta Balys ir rodo didžiulius albumus, pilnus pašto ženklų. Kai kurie jų verti ir keturženklių sumų.
„Lietuvoje palikau apie 5000 ženklų. Kai sugrįžau, tai pirmą sykį savo mamą aplankiau 1977 metais. Paklausiau apie savo ženklus, mano mama sakė: sūneli, reikėjo išmainyti į duoną.
O paskui, jau atvykęs į Ameriką, tai kaip užkrėstas liga rinkau. Dabar mano Lietuvos rinkinys beveik pilnas. 3 ženklų trūksta iš visų, kurie išleisti nepriklausomoje Lietuvoje“, – aiškina pašnekovas.
„Atlik darbą taip, kaip reikia, ir visi bus patenkinti“, – sako Balys. Šiuo šūkiu jis visą gyvenimą vadovavosi ir darbe. Po kariuomenės tapo ne tik aukščiausio lygio įvairios televizijos aparatūros techniku vienoje garsiausių Amerikos korporacijų, bet ir jų mokymo centro vadovu. Vadovaujant prezidentui Lyndonui Johnsonui dirbo Baltuosiuose rūmuose, o vėliau už savo darbą sulaukė ir kito prezidento Jimmy`io Carterio padėkos.
Balys džiaugiasi naujosios emigracijos bangos lietuviais bendruomenėje ir priima juos atvira širdimi. Taip, kaip kadaise jį priėmė vadinamieji grynoriai – pirmieji lietuviai JAV, į daugelį kitų pokario pabėgėlių kartos tautiečių žiūrėję atsargiai.
„Kol lietuviai Baltimorėje dainuos, tol mūsų Lietuvių namai gyvuos“, – įsitikinęs Balys.
LRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“
