Nuo pat rašytinės istorijos pradžios slaptos draugijos mus ir žavi, ir baugina. Kadangi paslaptys yra užkoduotos pačioje jų DNR, tokios bendruomenės yra lengvas sąmokslo teorijų gerbėjų taikinys. Tačiau kai kurios jų iš tiesų turėjo įtakos aplinkiniam pasauliui, o jų mokymų ir veiksmų pasekmės mus supa ir šiandien.
Slaptasis šešetas
Kadangi tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų Amerikos teisėtvarkos istorijoje, nenuostabu, kad daugybė žmonių norėjo prisiimti nuopelnus už Al Caponės sugavimą. Tačiau viena grupuotė darė viską, kad savo karą prieš Caponę išlaikytų paslaptyje. Praminta „Slaptuoju šešetu“ ši Čikagos verslininkų grupelė norėjo išvalyti miestą vedama grynai ekonominių paskatų. Juk kuo daugiau amerikiečių manys, kad Čikaga priklauso gangsteriams, tuo mažesnė tikimybė, kad jie panorės praleisti atostogas Vėjų mieste.
Įkurtos 1930 m. spalį organizacijos, oficialiai žinomos kaip Piliečių nusikaltimų prevencijos ir bausmės komitetas, sudėtyje buvo ir federalinis agentas Alexanderis Jamie, Elioto Nesso svainis ir vienas didžiausių jo rėmėjų. Su Jamie palaiminimu, palyginti nežinomas Nessas ėmėsi Caponės bylos, iškeldamas garsiausiam Čikagos gangsteriui įvairius kaltinimus, susijusius su Volsteado aktu – esminiu teisėtvarkos įrankiu, naudotu užtikrinti alkoholio draudimo įstatymo vykdymą. Po savo sėkmės Čikagoje 4-ajame dešimtmetyje, Nessas atsigabeno „Slaptąjį šešetą“ į Klivlandą ir stojo į kovą su to miesto organizuotu nusikalstamumu.
Slaptoji Vokietija
Tarpukario Vokietijoje, supančiotoje vangios ekonomikos ir nepakeliamos Versalio sutarties, Veimaro respublikos eros vokiečiai buvo įsiutę ir savo pyktį liejo politikoje. Kol komunistai, nacionalistai ir netgi centristai gatvėse pešėsi vieni su kitais, kitos politinės grupės susitikdavo baruose ir salonuose, kur aptardavo savo filosofijas. Viena tokia grupė buvo žinoma kaip „Slaptoji Vokietija“, kurios poetas-mesijas Stefanas George‘as per savo gyvenimą (1868–1933 m.) parašė vienus puikiausių poezijos kūrinių vokiečių kalba. Nors daugelis jo darbų vėliau buvo pasisavinti nacių, daugybė „Slaptosios Vokietijos“ narių Antrojo pasaulinio karo metu įsitraukė vokiečių pasipriešinimo judėjimą, įskaitant Clausą von Stauffenbergą, kariuomenės pareigūną, kuris pabandė nužudyti Hitlerį 1944 m. liepos 20 d., ir kurį filme „Valkirija“ suvaidino Tomas Cruise’as.
UR grupė
Nors terminas „fašizmas“ paprastai vaizduotėje pabudina rudamarškinių, Berlyno gatvėmis žygiuojančių nacių vaizdus, ši politinė ideologija iš tiesų gimė Italijoje 1920-aisiais. Prieš jai tampant politiniu judėjimu, fašizmo idėją palaikė įvairūs dešiniojo sparno intelektualai. Vienas jų buvo Julius Evola, Sicilijos didikas, okultistas ir ezoterikas. Išreikšdamas savo mistika paremtą fašizmą, jis 1927 m. įkūrė UR grupę, kurią sudarė magijai, nyčizmui ir hermetizmui pasišventę italų intelektualai. Nepaisant Evolos kritikos Benito Mussolinio lyderystei, UR grupė taip pat tapo intelektualiniu dešiniojo krašto radikalizmo pagrindu viso Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.
Galeanistai
Terorizmas pasaulyje jau seniai nebėra naujiena, o Jungtinės Valstijos turėjo patirties kovodamos su teroristais dar iki Rugsėjo 11-osios įvykių. XX a. pradžioje JAV ir Europa kovojo kare, vėliau pavadintame Pirmuoju teroro karu, ir dėjo pastangas numalšinti komunistus, socialistus ir anarchistus, kurie stojo į kovą su kapitalizmu XIX a. pabaigoje.
Nors daugeliui jų pakako tik streikų, italų anarchisto Luigi Galleani pasekėjai žengė toliau. Bostone veikę galeanistai buvo atsakingi už visą seriją sprogdinimų Jungtinėse Valstijose per 1919 m. „Raudonąją vasarą“. Vienas jų narių taip pat yra įtariamas organizavęs iki šiol neišaiškintą Volstrito sprogdinimą 1920 m.
Bonnot gauja
Priešingai nei kitos šio sąrašo organizacijos, Bonnot gauja, terorizavusi Prancūziją 1911-1912 m., laviruoja ant ribos tarp slaptos draugijos ir gana atviros nusikaltėlių organizacijos. Ši gauja taip pat į istoriją įėjo kaip pirmoji grupė, pabėgusi iš nusikaltimo vietos automobiliu po bebaimiško Societe Generale banko apiplėšimo Paryžiuje.
Bonnot gauja taip pat naudojo tokius moderniųjų technologijų ginklus, kaip pusiau automatiniai pistoletai ir šautuvai. Kai kitos gaujos vykdydavo nusikaltimus vien dėl pelno, Bonnot gauja, kaip ir jau minėti galeanistai, rėmėsi anarchijos filosofija. Po 1912-ųjų pavasario ir daugybės susišaudymų, kuriuose neretai dalyvaudavo ir Prancūzijos kariuomenė, daugelis gaujos narių buvo arba suimti, arba žuvę. Sakoma, kad gauja įkvėpė „Les Vampires“, ankstyvųjų nebyliojo kino filmų seriją apie paslaptingą nusikaltėlių organizaciją, žinomą paprasčiausiai kaip „Vampyrai“.
Jaunoji Bosnija
Likus daugybei metų iki 1990-ųjų neramumų, Balkanai buvo susiskaldęs, etnine įvairove pasižymintis regionas, kuriam bet kurią akimirką grėsė pilietinis karas. Bosnija dėl skirtingų tautybių ir religijų žmonių buvo ypatingai nestabili, o dėl savo centrinės pozicijos Europoje neretai tapdavo kitų didesnių galių žaidimų aikštele. Po 1878 m. Austrijos-Vengrijos okupacijos, įtampa šalyje tik išaugo, ypatingai po to, kai Serbijos kariuomenės pareigūnų grupė, žinoma kaip „Juodoji ranka“, ėmė remti proserbiškus ir proslaviškus judėjimus visoje pietų Europoje. Viena tokių grupių buvo „Jaunoji Bosnija“, įvairiatautė Bosnijos serbų, kroatų ir musulmonų revoliucionierių organizacija, kovojusi už visą eilę tikslų, nuo pietų slavų suvienijimo, iki serbų nacionalizmo.
„Jaunoji Bosnija“ taip pat siekė išvaduoti Bosniją nuo austrų valdymo. Garsiausias jų „žygdarbis“ – Austrijos erchercogo Franzo Ferdinando, ir jo žmonos Sophie, Hohenbergo hercogienės, nužudymas, įžiebęs Pirmąjį pasaulinį karą.
Guido Von Listo draugija
Prieš naciams ateinant į valdžią Vokietijoje, Austrijos imperija buvo rasinio nacionalizmo, okultizmo ir antisemitizmo epicentras. Vienas šios demoniškos trejybės specialistas buvo Guido von Listas, iš Vienos kilęs žurnalistas, poetas ir okultistas, laisvalaikiu studijavęs runas. Įkurtai 1905 m., Guido von Listo draugijai priklausė tokie garsūs vardai, kaip pramonininkas Friedrichas Wannieckas ir Karlas Luegeris, garsus antisemitas, krikščionių socialistų partijos lyderis ir, 1905 m., Vienos meras.
Slaptai narystei plečiantis, grupė ėmė panašėti į politinį judėjimą ir susikūrė savo simbolį (kuriame buvo pavaizduota svastika) bei gestus (bendruomenės nariai vienas kitą sveikindavo „Heil“ gestu). Demonstruodama atvirą susidomėjimą senovės vokiečių misticizmu ir arijų rasės pranašumu, Guido von Listo draugija pasėjo nacionalinio socializmo sėklą ir paskolino vėlesniam nacių judėjimui daugybę savo simbolių bei teatrališkumo elementų.
Thagiai
Pavadinti sanskrito žodžiu, reiškiančiu „slėpti“, Indijos thagiai paskolino anglų kalbai žodį „thug“, reiškiantį banditą ar kita amoralų asmenį. Tačiau patys thagiai buvo kur kas blogesni nei paprasti gatvės nusikaltėliai. Neretai apsimesdami keliaujančiais piligrimais, jie kėsindavosi į kitų keliautojų gyvybes visame Indijos subkontinente. Po daugybę metų nesiliaujančių baimę keliančių pranešimų apie dingusius Indijos gyventojų artimuosius ir draugus, XIX a. pradžios Britanijos imperijos administratoriai pagaliau ėmė suprasti, kad į keliautojus pačiame imperijos centre kėsinasi žudikiškas kultas.
Būtent tuo laikotarpiu visoje šalyje imta rasti masinių kapaviečių. Dar baisiau tai, kad kiekvienas masinis kapas buvo kito atspindys – visuose juose kūnai buvo paruošti ir palaidoti vienodu metodu. Ne taip kaip Europos plėšikai, žudę vien dėl piniginės naudos, thagiai buvo religiniai fanatikai, rituališkai žudę savo aukas ir aukoję jas Kali, induizmo naikinimo deivei. Kadangi jie nenorėdavo lieti kraujo, thagiai savo aukas pasmaugdavo. Galiausiai jie buvo sustabdyti sutelkus visas pastangas vadovaujant lordui Williamui Bentinckui, Indijos generaliniam gubernatoriui, kuris padėjo už grotų pasodinti tūkstančių šio kulto žudikų.
Katarai
XIII a. Albigiečių kryžiaus žygis, paskelbtas popiežiaus Inocento III, siekė sunaikinti krikščionių eretikų sektą, gyvenusią pietinės Prancūzijos kalnuose. Šie eretikai buvo žinomi kaip katarai, gnostinės dualizmo atšakos išpažinėjai, tikėję idėja, kad egzistuoja ir gerasis, ir blogasis dievas.
Katarai atmetė Romos katalikų bažnyčios biurokratiją ir atsisakė šlovinti Viešpatį šventyklose ar katedrose. Jie taip pat tikėjo, kad vyrai ir moterys yra lygus – jų bendruomenėje moterims neretai būdavo patikimos svarbios religinės pareigos. Vis dėlto, Albigiečių kryžiaus žygis sėkmingai ištrynė katarus ir jų tikėjimą iš krikščionybės. 1229 m. visi likę katarai buvo arba atversti Inkvizicijos, arba išstumti į pogrindį tos pačios kryžiuočių armijos, kuri su tokiu pačiu užsidegimu kovojo prieš kitus krikščionis, kaip ir prieš musulmonus. Vis dėlto, po daugelio šimtmečių katarai ir vėl iškilo į dienos šviesą, kai kuriems sąmokslo teorijų mėgėjams iškėlus idėją, kad jie saugojo Šventąjį gralį.
Eleusino misterijos
Pasak senovės istorikų, Šventasis kelias – kuris tęsėsi nuo Atėnų iki šventojo Eleusino miesto – buvo labiausiai prižiūrėtas kelias visoje Graikijoje. To priežastis? Juo kasmet vykdavo Eleusino misterijų dalyviai, keliavę į religinę iniciacijos šventę, simboliškai perpasakodavusią Demetros dukters Persefonės pagrobimo istoriją.
Apie pačią šventę žinoma labai nedaug, kadangi apie ją prabilę dalyviai dažniausiai būdavo nužudomi kitų slaptosios draugijos narių. Neretai laikomos pirmosiomis senovės psichotropinių medžiagų orgijomis, Eleusino misterijos graikų-romėnų laikotarpiu tęsėsi beveik 2 000 metų ir reprezentavo didžiausią senovės graikų religijos išraišką.
