Tūkstančius metų keliautojai pasakoja istorijas apie nuostabius pasaulius ir legendas apie paslėptas karalystes. Platono istorijos apie Atlantidą, Johno Mandeville’o pasakos apie žmones su šunų galvomis ir t.t. – visuomenė, neradusi svarių priežasčių abejoti pasakojimais, juos mielai priimdavo. XIX amžiaus viduryje „prarastasis pasaulis“ nauja romantika sužibėjo Juleso Verne‘o, H. Riderio Haggardo, Arthuro Conan Doyle‘o ir H. G. Wellso pasakojimuose, nors jau ir buvo aišku, kad vietos, aprašytos jų istorijose, niekada neegzistavo. Laimei, šios miegančios legendos vis dar išlieka gyvos mūsų širdyse ir kolektyvinėje sąmonėje.
Lemūrija
Lemūrija arba Mu yra kontinentas, kurį prarijo jūra ir kuris dabar stūkso Indijos ar Ramiojo vandenyno dugne. Garsi teosofė Madame Blavatsky tvirtino, kad lemūrai buvo į beždžiones panašus milžinai, kurie turėjo telepatijos dovaną. Knygoje, pavadintoje „Prarastasis Mu kontinentas“, vienas rašytojas teigė, kad iš Mu, kuris kažkada tęsėsi nuo Havajų iki Fidži salų, yra kilusi visa žmonija. Šis kontinentas tariamai buvo visiškai sunaikintas labai galingo žemės drebėjimo prieš 12 tūkst. metų, po kurio jo likučiai nukeliavo į jūros dugną. JAV yra įsikūrusi „Stelle“ grupė, kurios nariai save kildina iš lemūrų. Pasak šios grupės narių, lemūrai per katastrofą pabėgo iš savo žemių ir nuo tada vadovauja tokioms išrinktųjų grupėms kaip „Stelle“.
Cibola
XVI amžiaus ispanų konkistadorai Šiaurės Amerikoje ieškojo septynių Cibolos miestų, apie kurių turtus ir įstabumą buvo kuriamos legendos. Cibola kartais buvo siejama su Aztlanu, „Septynių olų žeme“, iš kurios actekai persikėlė į Meksiką. Antonio de Mendoza, Naujosios Ispanijos vicekaralius, pirmąją ekspediciją ieškoti šių miestų išsiuntė 1539 m., kai iš vieno vienuolio išgirdo, kad šis juos matęs šmėžuojant horizonte. 1540 m. buvo išsiųsta antroji ekspedicija, vadovaujama Francisco de Coronado. Ispanų grupės ištyrė kraštus net iki dabartinės Meksikos, tačiau nuostabiųjų aukso miestų nerado. Ši legenda dažnai lyginama su El Dorado.
Šambala
„Shambala“ sanskrito kalba yra pavadinimas mistinės žemės, kuri stūkso tarp snieguotų kalnų, saugančių aukso miestą. Šios šalies žmonės ieškojo beveik visur – nuo Gobio dykumos iki Tibeto, Afganistano ir Kinijos Kun Lun kalnų. Bet visos pastangos buvo bergždžios. Kartais ekspedicijos dingdavo be jokių žinių. Pasakojama, kad galima su lėktuvu praskristi virš Šambalos ir vis tiek jos nepamatyti, nes sienos ją saugo nuo svetimų akių. 1928 m. Nicholas Roerichas iš vienuolio išgirdo, kad Šambala priklauso kitai dimensijai ir tik tie, kurie yra tinkamai dvasiškai pasiruošę, galės ją surasti, kadangi ji randama tik mintyse.
Agharti
Legendos byloja, kad Agharti yra požeminis pasaulis, susisiekiantis su keturiais Žemės kampais per sudėtingą tunelių tinklą. Mitas, aprašantis žemes, kuriose gyvena mylintys taiką ir švelnūs žmonės, bandantys sumažinti virš žemės gyvenančių žmonių daromą žalą, yra laikomas labai senu. Dar Platonas kalbėjo apie po žeme esančius plačius ir siaurus tunelius, kuriuos valdo nuostabus valdovas, sėdintis žemės centre. Po kelių šimtų metų Plinijus minėjo žmones, kurie pasislėpė po žeme po Atlantidos sugriovimo. Kai kurie ezoteriniai tradicionalistai vis dar tvirtina, kad Agharti iš tikrųjų egzistuoja. Pasak jų, dingus Atlantidai, jos gyventojai persikraustė į Aziją, kur jie įsirengė tunelių labirintą po Himalajų kalnynu ir kantriai laukia dienos, kai galės pasirodyti dienos šviesoje ir vėl valdyti pasaulį.
Hy–Brasil
Airių legenda byloja apie Hy-Brasil - ūkais apdengtą salą, kurią galima pamatyti tik vieną kartą per septynerius metus, bet neįmanoma pasiekti. 1480-aisiais iš Bristolio šios salos ieškoti išvyko net kelios ekspedicijos, bet tačiau visos sugrįžo be jokių nuostabiosios salos įrodymų. 1674 m. kapitonas Johnas Nisbetas tikino, kad jis matė šią salą keliaudamas iš Airijos į Prancūziją. Jis pasakojo, kad saloje gyveno dideli juodi triušiai ir magas, įsikūręs akmeninėje pilyje. Dabar dažnai tvirtinama, kad Hy-Brasil iš tiesų yra Porcupine pakrantė – sekluma, kuri iš tikrųjų egzistuoja ir yra apytiksliai 200 kilometrų į vakarus nuo Airijos.
Lionesas
Sero Tristano, vieno iš karaliaus Artūro apvaliojo stalo riterių, namai yra Lionese. Tai šalis, kuri, pagal legendą, yra netoli Kornvalio, nors tiksli jos vieta niekada nebuvo atrasta. Teigiama, kad Lionesas nugrimzdo po vandeniu taip pat, kaip ir keltų legendose minimas Ys miestas. Lordas Tennysonas įvardijo Lionesą kaip paskutinio karaliaus Artūro mūšio vietą, kur jis buvo mirtinai sužeistas.
Kadangi Lioneso nuskendimo legendą galima aptikti net keliose skirtingose Didžiojoje Britanijoje aptinkamose mitologijose, yra teigiama, kad ši istorija yra išskirtinis liaudies atminties ir pasakojamosios istorijos pavyzdys. Manoma, kad ši istorija galėjo būti sukurta po potvynio, kuris užtvindė Sicily ir Mount’s Ba salas, esančias netoli Anglijos Penzanso miesto.
Cantre’r Gwaelod
Cantre’r Gwaelod arba „Velso Atlantida“ yra legendomis apipinta senovėje nuskendusi karalystė, kuri buvo įsikūrusi tarp Ramsey ir Bardsley salų į vakarus nuo Velso. Ši karalystė minima folklore, literatūroje ir dainose. Tikima, kad dabar ji guli Kardigano įlankos dugne. Pats populiariausias su šia karalyste siejamas mitas teigia, kad kraštas nuo jūros buvo apsaugotas pylimu. Princas, vardu Seitheninas, apibūdinamas kaip girtuolis ir mergišius, buvo atsakingas už tą užtvanką. Dėl jo aplaidumo jūra įsiveržė pro apgriuvusią užtvanką ir nuniokojo žemes. Nors kol kas nėra jokių fizinių įrodymų, kad Cantre’r Gwaelod guli po vandeniu, yra užfiksuota keletas pranešimų apie matytas nuskendusių namų liekanas, akmens tvoras ir kelius.
El Dorado
Kai ispanai XVI amžiuje įsiveržė į Meksiką, jie buvo girdėję gandus apie nuostabų miestą, kurį valdo karalius-žynys, vardu El Dorado, ir kurio kūnas buvo padengtas auksu - kaip ir visos miesto gatvės. Francisco Pizarro įsiveržė į Peru ir užkariavo inkų civilizaciją žmogžudystėmis, klastomis ir nedorybėmis. Jis rado šiek tiek aukso, bet juo nepasinaudojo – 1541 m. pats buvo nužudytas. Nors yra šiek tiek šią legendą palaikančių faktų, jokių tikrų įrodytų apie El Dorado miesto egzistavimą nerasta. Pamažu šis miestas, kaip vieta kažkur Amerikose, kur yra aukso miestas, tapo mitinės tradicijos dalimi. Po kelių amžių, kai Naujasis pasaulis vis dar buvo apiplėšinėjamas, o vietiniai gyventojai – žudomi, europiečiai ir toliau ieškojo auksinio miesto. Netgi šiandien daugelis vis dar tiki, kad šis miestas egzistuoja, ir laukia, kol tinkamas nuotykių ieškotojas tinkamu laiku jį atras.
Avalonas
Dauguma tyrėjų tiki, kad pavadinimas „Avalonas“ kildinamas iš valų kalbos žodžio „afal“, reiškiančio obuolį. Tai legendinė sala, kur buvo nukaltas karaliaus Artūro kardas Ekskaliburas (Caliburnus) ir kur po Camlanno mūšio gydymui buvo nugabentas karalius Artūras. Įvairiose Anglijos mitologijose karalius Artūras niekada nemirė ir dar sugrįš bei vėl vadovaus savo žmonėms. Avalonas buvo pradėtas sieti su Glastonburio miestu 1190 m., kai vienuoliai to miesto abatijoje rado tariamus karaliaus Artūro ir jo karalienės Gvineverės palaikus. Geraldo iš Velso rašiniuose yra tvirtinama, kad senovėje Glastonburis buvo vadinamas Avalono sala. Prieš daug amžių vietovė taip pat vadinta „Ynys Gutri“, kas valų kalba reiškia stiklo salą ir būtent nuo šių žodžių besiveržiantys saksai vietą pervadino „Glastingeburiu“.
Atlantida
Tikriausiai garsiausias miestas šiame sąraše yra Atlantida, prieš 10 tūkst. metų per vieną naktį sunaikinta didžiulio žemės drebėjimo ir potvynio. Kai kurie tyrėjai tvirtina, kad Atlantida iš tikrųjų egzistavo – imperijai priklausė dalys Afrikos, Azijos, Europos ir abiejų Amerikų. Kiti tvirtai tiki, kad likusieji gyvi atlantai buvo atsakingi už Stounhendžą ir piramidžių pastatymą. Pasak Platono, Atlantidą valdė karaliai, kurių rūmuose buvo bėgantis karštas ir šaltas vanduo, o didžiausioji šventykla buvo skirta Poseidonui ir Kleito. Dauguma tikinčių Atlantidos egzistavimu mano, jog šios civilizacijos įrodymai guli Antilijos saloje, kurią galima pamatyti XV amžiaus portugalų žemėlapiuose. Kiti mano, kad Platonas mitologizavo realius įvykius – istorinis Teros išsiveržimas, kuris sunaikino Kretos Mino kultūrą, gali būti tikrasis Atlantidos mito pagrindas. Kadangi kiekvienas tyrėjas tvirtai laikosi savo teorijos, mes galime tik nagrinėti pasiekiamą medžiagą patys, pasidaryti savas išvadas ir laukti, kol Atlantida vieną dieną bus atrasta.