Per visą istoriją kilo daugybė riaušių, kurių pagrindu tapo diskriminacija, bendruomeniniai ir politiniai skirtumai, skurdas, sportas ar girtumas. Tačiau, kai kuriais atvejais, susirėmimus tarp keisčiausių žmonių grupių įžiebė netikėti įvykiai, o tie barniai įsiaudrindavo iki tokio lygio, kad virsdavo visa griaunančia ar netgi mirtina jėga.
Disko sprogimų vakaras
8-ojo dešimtmečio pabaigoje disko muzika turėjo visą eilę labai aršių niekintojų. Vienas žymus šio žanro kritikas buvo Čikagos roko radijo stoties didžėjus Steve‘as Dahlas, išpopuliarėjęs dėl savo pozicijos „disko užknisa“. Žinodamas, kad Dahlas yra populiarus ir žmonėms iš tiesų nepatinka disko, Čikagos „White Sox“ komandos savininko sūnus Mike‘as Veeckas pamanė, kad būtų puiku surengti teminį renginį „Disko užknisa“. 1979 m. liepos 12 d. Dahlo klausytojai turėjo progą pamatyti „White Sox“ varžybas su Detroito „Tigers“. Jų taip pat buvo paprašyta atsinešti po disko plokštelę, kurių krūvą Dahlas vėliau turėjo padegti ir susprogdinti. Nors „tigrai“ varžybas laimėjo, riaušes įžiebė ne tai. Jos kilo, kai didžėjus, kaip ir buvo planuota, susprogdino plokšteles. Įsiaudrinę žmonės užplūdo stadioną ir ėmė viską laužyti ir padeginėti. Įspūdinga tai, kad, riaušių metu, buvo sužeistas tik vienas žmogus. Nepaisant visa apėmusio naikinimo įkarščio, jos taip pat buvo palyginti taikios, o pats Veeckas laiko renginį nusisekusiu – juk jį miestas prisimena net po 30 metų.
Didžiosios policininkų riaušės
Kai kur nors kyla riaušės, pirmieji žmonės įvykio vietoje paprastai yra policininkai. Tačiau ką daryti, kai jie patys susigrumia tarpusavyje, kaip kad nutiko 1857-ųjų birželio 16 d. Niujorke? Tais metais miestui vadovavo korupcija pagarsėjęs meras Fernando Woodas. Valstija buvo valdoma respublikonų, Woodas buvo demokratas, ir respublikonai siekė gauti daugiau galios mieste, todėl priėmė įstatymo pataisą, sukūrusią naująsias Metropoliteno policijos pajėgas. Merui Woodui tai nepatiko ir jis atsisakė paleisti senąsias Municipalines policijos pajėgas. Taigi, 1857-ųjų pavasarį, mieste patruliuoti pradėjo dvi skirtingos policininkų grupės. Buvo tik laiko klausimas, kol jos susigrums, ir tai įvyko birželį, kai Metropoliteno policininkai pabandė Rotušėje suimti merą Woodą. Kilo riaušės, kurių metų buvo sužeista per 50 žmonių. Liepos 2 d. meras Woodas pagaliau išformavo jam ištikimas pajėgas, o Aukščiausiasis valstijos teismas nusprendė, kad miestą nuo šiol saugos Metropoliteno policija.
Riaušės dėl senosios kainos
1808-ųjų gruodį Londono Covent Garden teatre kilo gaisras, sunaikinęs pastatą ir daugelį jame buvusių kostiumų. Teatro savininkas nusprendė jį atstatyti, tačiau tai pasirodė esą brangu, tad kai po devynių mėnesių buvo atidarytas naujasis teatras, jis šiek tiek pakėlė kainas. Pavyzdžiui, kai kurios vietos pabrango nuo šešių iki septynių šilingų. Riaušės kilo teatro atidarymo vakarą (buvo rodomas „Makbetas“ su teatro vadovu pagrindiniame vaidmenyje), o patys protestai tęsėsi kelis mėnesius. Konfliktą dar labiau pagilino tai, kad teatras sargybai pasamdė boksininkus. Pykčiai pagaliau baigėsi, kai teatro savininkas sutiko sumažinti kainas ir atsiprašė dėl jų pakėlimo bei boksininkų smurto.
Linkolno kalėjimo riaušės
Kalėjimai yra pavojinga vieta, ir kai vienoje vietoje surenkama daug pavojingų žmonių, konfliktų išvengti turbūt neįmanoma. Tačiau labiausiai stebina tai, kas sukėlė vietą didžiausių Anglijos kalėjimų riaušių per pastaruosius 20 metų. 2002-ųjų spalio 23 d. kaliniams vietoje karšto patiekalo buvo patiekti sumuštiniai. Įpykę dėl valgiaraščio pakeitimo, keli kaliniai užpuolė sargybinį ir atėmė iš jo raktus, su kuriais išlaisvino daugiau savo kolegų. Riaušes numalšinti pavyko tik sutelkus 550 kalėjimo sargybinių ir policijos pareigūnų pajėgas, kurios aštuonias valandas ramino kalinius, įsiutusius dėl sumuštinių. Riaušės kainavo 3 mln. svarų sterlingų, buvo sužeisti 35 žmonės, o vienas kalinys mirė perdozavęs narkotikų. Vėliau šešių nuteistųjų bausmės buvo prailgintos devyneriais metais dėl jų vaidmenų riaušėse.
Lesterio oro balionų riaušės
1862 m. britų aeronautas Henry Coxwellas ir meteorologas Jamesas Glaisheris karšto oro balionu nusprendė pasiekti Žemės stratosferą. Jų kelionė beveik baigėsi tragiškai: Glaisheris nualpo, o Coxwellas dantimis turėjo ištraukti vožtuvo virvę, kad nuleistų balioną. Tačiau abu jie išgyveno kelionę ir tapo pirmaisiais stratosferą pasiekusiais žmonėmis bei įžymybėmis. Po dvejų metų Coxwellas turėjo pasirodyti Lesteryje, Jungtinėje Karalystėje surengtoje šventėje su savo naujausiu oro balionu. Kol jis ruošėsi skrydžiui, kažkas 50 000 susirinkusių smalsuolių minioje paskleidė gandą, kad tas oro balionas nėra Coxwello didžiausias ir naujausias išradimas. Žmonės ėmė pykti ir apstumdė aeronautą bei apgadino jo oro balioną, o šis, savo ruožtu, nusprendė pasirodymo nebetęsti. Minia visiškai sužvėrėjo ir supjaustė bei padegė oro balioną; laimei Coxwellas liko sveikas. Vėliau jis pavadino miesto žmones laukiniais, o jie dėl riaušių apkaltino pašalinius atvykėlius.
Paryžiaus universiteto riaušės
1229 m. kovo 6 d. Paryžiaus universiteto studentai vienoje aludėje šventė Užgavėnes. Vakarui baigiantis, tarp jų kilo nesutarimas dėl sąskaitos. Studentai susimušė ir buvo išvaryti iš aludės, bet kitą dieną sugrįžo ir į ją įsilaužė, sumušė savininką ir padegė pastatą. Tada didelė jų grupė išsiveržė į gatvę ir toliau tęsė savo riaušes, sunaikindami dar kelias parduotuves. Kadangi studentai mokėsi teologijos, pagal įstatymus, jie buvo saugomi Katalikų bažnyčios. Tai ne itin patiko paryžiečiams, kurie ėmė spausti karalių nubausti studentus. Jis nusileido ir liepė savo kariams apieškoti studentų būstus, ir keli iš jų tų kratų metu netgi buvo nužudyti. Universiteto vadovybė pareikalavo karaliaus atlyginti padarytą žalą ir šiam atsisakius pradėjo streiką, kuris tęsėsi dar dvejus metus, ir baigėsi tik tada, kai popiežius išleido bulę, skelbiančią, jog universitetas privalo klausyti Bažnyčios įstatymų.
Bostono žudynės
Viena lemiamų Amerikos revoliucijos karų akimirkų buvo Bostono žudynės, įvykusios 1770-ųjų kovo 5 d. Nors jos pačios panašių riaušių kontekste niekuo neišsiskiria, įdomu tai, kad tas istoriją pakeitęs įvykis prasidėjo nuo visiško menkniekio – kai perukų gamintojo pameistrys Edwardas Gerrishas pamatė britų kapitoną leitenantą Johną Goldfinchą ir ėmė iš jo reikalauti gražinti skolą. Kitas britų karys smogė Gerrishui iš nugaros, o pastarasis vėliau susikvietė savo draugus ir apsupo britų saugomą Bostono muitinę. Vaikinai apmėtė karius sniego gniūžtėmis, o šie į tai atsakė nušaudami penkis žmones ir sužeisdami dar šešis. Vėliau tokie patriotai, kaip Paulas Revere ir Samuelis Adamsas pasinaudojo Bostono žudynių istorija, kad įkvėptų žmones sukilti prieš Britanijos valdymą. O juk visa tai prasidėjo nuo paprasčiausio peruko!
Moliūgų festivalio riaušės
Kino miesto moliūgų festivalis paprastai yra gana ramus renginys, tačiau 2014-ųjų spalio 18 d. švenčiantys studentai apvertė jį aukštyn kojom, sukėlę riaušės. Nemirtinais ginklais ginkluotos greitojo reagavimo komandos atvyko malšinti riaušininkų, kurie juos apmėtė alkoholio buteliais ir... biliardo kamuoliukais. Iš viso, moliūgų festivalio riaušės truko 12 valandų, per jas buvo sužeista 30 žmonių, o dar dešimtys suimta.
Niujorko gydytojų riaušės
XVIII a. pabaigoje Niujorke nebuvo jokių taisyklių, reglamentuojančių tai, kokiais būdais skrodimo praktikai yra surenkami kūnai. Tai ne itin patiko daugumai žmonių, kuriems mintis apie lavonų pjaustymą ir taip atrodė pakankamai baisi. Įkaitusi atmosfera galutinai sprogo 1788-ųjų balandžio 16 d. Nors riaušių istorija pasakojama įvairiai, visi šaltiniai sutinka dėl vieno – jos kilo dėl nupjautos rankos. Pagal vienus pasakojimus, grupė berniukų, žaidusių šalia Niujorko ligoninės, pamatė ant palangės padėtą nupjautą ranką, pagal kitus, jie lipo kopėčiomis ir pažiūrėjo pro langą, ir jiems nupjauta ranka pamojavo medicinos studentas. Kad ir kaip ten bebūtų, ligoninę greitai apsupo įtūžusi minia, kuri įsiveržė į pastatą, surado skrostus palaikus ir išnešė juos į gatvę bei sudegino. Tačiau tuo riaušės nesibaigė – žmonės ėmė veržtis į gydytojų namus, ieškodami daugiau kūnų, tačiau jų nerado. Įpykusi daugiau nei 5 000 žmonių minia apsiginklavo plytomis, akmenimis ir lazdomis ir patraukė į kalėjimą, kuriame buvo saugomas ligoninės personalas. Sargybiniams buvo pasakyta nešaudyti, tačiau įsakymas panaikintas, riaušininkams sužeidus užsienio reikalų sekretorių Johną Jay ir Revoliucijos karo didvyrį generolą Baroną von Steubeną. Per susirėmimus žuvo apie 20 žmonių. Riaušės lėmė, kad vėliau buvo priimti įstatymai, užtikrinę, jog lavonai būtų renkami legaliais būdais, o kapų plėšikams skirtos griežtesnės bausmės.
Toronto klounų ir ugniagesių riaušės
1855-ųjų liepą Toronte, Ontarijuje stabtelėjo cirkas, porą dienų mieste rengęs savo pasirodymus. Liepos 12-osios vakarą, keli klounai nuėjo į aludę, kurią taip pat mėgo viena savanorių ugniagesių brigada. Abi grupės buvo pilnos gyvenimo mėtytų ir vėtytų vyrų, tad nenuostabu, jog tarp jų įsižiebė nesutarimas, pasibaigęs muštynėmis. Tą vakarą klounams pasisekė, ir ugniagesiai išėjo pabrukę uodegas. Tačiau jie nepasidavė – savo profsąjungoje paskleidė gandus apie muštynes ir kitą dieną su bendražygiais susirado cirko klounus. Per po to sekusias riaušes, buvo sugriautos ir padegtos visos cirko palapinės, vagonai apversti ir sulaužyti, o klounai negailestingai sumušti. Riaušės buvo sustabdytos tik tada, kai pasirodė miesto meras, asmeniškai iš rankų vienam ugniagesiui ištraukęs kirvį, kuriuo šis kėsinosi nužudyti cirko artistą. Šios riaušės vėliau tapo vienu pagrindinių įvykių, paskatinusių policijos reformą Toronto mieste.
