Pasaulis iš tiesų yra labai keista vieta – niekada negali žinoti, kas tūno už paprasčiausios tvoros. Žemiau pateikiame kelias ypač įdomias pasaulio vietas – nuo šiukšlių miesto iki į pensiją išėjusių cirko artistų bendruomenės.
Manshiyat Naser, Egiptas.
Šiukšlių miestas
Amerikos priemiesčiuose kartais matome žmonių, prie šiukšlių konteinerių ieškančių išmestų baldų ar kitų daiktų, kuriuos būtų galima perparduoti ir gauti pelno. Tačiau niekur kitur pasaulyje šiukšlės nėra tokios svarbios ekonomikai, kaip Kairo rajone Manshiyat Naser.
Jo žmonės gyvenimui užsidirba rinkdami 10 mln. Kairo gyventojų šiukšles. Jų gyvenimas labai sunkus: čia nėra tekančio vandens, kanalizacijos ar elektros, o visą laisvą vietą užima kalnai šiukšlių.
Didžiuliame skurde gyvenančios „Šiukšlių miesto“ šeimos paprastai specializuojasi tam tikroje šlamšto rinkoje – vieni renka butelius, kiti – metalą, o dar treti degina viską, ką gali rasti, kad bent kiek sušiltų.
Temzės miestas, Kinija.
Apleistoji Anglija
Gali pasirodyti keista, kad daugiausiai gyventojų turinti šalis pasaulyje turi daug apleistų miestų, tačiau Kinijos aistra statyboms smarkiai viršija jų poreikį. Būtent todėl čia galima aptikti ištisus tuščius miestus, ir netgi naujos statybos namų apleidimo lygis visoje šalyje artėja prie 20 proc. ribos.
Vienas toks miestas-vaiduoklis yra Temzės miestas. Įsikūręs vos už 32 km (20 mylių) nuo Šanchajaus, jis buvo pastatytas taip, kad primintų žavingą Anglijos miestelį – su namelių eilėmis, akmenimis grįstomis siauromis gatvelėmis, anglišku baru ir žuvies parduotuve. Baigtas statyti 2006 m., Temzės miestas dabar yra kone visiškai apleistas – čia apsilanko tik jaunavedžiai, trokštantys pasidaryti vestuvinių nuotraukų įspūdingame angliškame fone.
Beje, Kinijoje yra ir kitų apleistų europietiško stiliaus miestelių, įskaitant Tiandučengą, Paryžiaus repliką su sumažinta Eifelio bokšto versija.
Gibsontonas, Florida.
Ten, kur žiemoja klounai
Keliaujantys cirkai ir karnavalai visuomet buvo sezoninis verslas, ir nepelningais žiemos mėnesiais darbuotojai būdavo priversti keliauti į pietus. Vienas iš populiariausių jų traukos taškų buvo Floridos Gibsontonas. „Gibtaunas“ svetingai priėmė savo laikinus gyventojus ir pakeitė savo įstatymus taip, kad žmonės galėtų savo nuosavybėje laikyti egzotiškus gyvūnus bei karnavalo vežimus, o pašto skyrius netgi pritaikė savo prekystalį žemaūgiams klientams.
Zarechny, Rusija.
Uždarytas miestas
Antrojo pasaulinio karo metais SSRS iš visų jėgų ruošėsi užimti Ameriką. Daugelis miestų su tyrimų laboratorijomis ir sovietų karo mašiną maitinusiais amunicijos fabrikais buvo „uždaryti“ – t.y., tiesiogine to žodžio prasme ištrinti iš žemėlapių, o jų gyventojų gyvenimai smarkiai suvaržyti.
SSRS pakeitus kiek mažiau baisiai Rusijai, daugelis tokių miestų buvo išlaisvinti, tačiau keli išlaikė savo statusą, įskaitant Zarechny, miestą su 60 000 gyventojų. Pasak paties miesto internetinės svetainės, Zarechny yra „uždara administracinė-teritorinė formacija“, strategiškai svarbi tuo, kad jos viduje yra gaminami atominių ginklų komponentai. Didžiausias miesto darbdavys yra „Rosatom“, valstybinė korporacija, reguliuojanti branduolines technologijas.
Iš ir į Zarechny keliaujama labai mažai, ir miestas yra oficialiai uždarytas pašaliniams, išskyrus labai retas išimtis, bei užtvertas sienomis ir spygliuota viela. Tiesa, miesto gyventojai už šiuos nepatogumus gauna itin geras pinigines kompensacijas.
Rennes-le-Chateau, Prancūzija.
Bažnyčios sąmokslas
Prancūzijoje įsikūręs Rennes-le-Chateau yra mažytis katalikiškas kaimelis. 1885 m. jį aplankė pamokslininkas Francois Berengeris Sauniere. Skurdžiai gyvenęs kunigas greitai iš kažkur gavo nepaprastų turtų, iš kurių perstatė vietinę bažnyčią – XI a. pastatą, dedikuotą Marijai Magdalietei. Viena iš keisčiausių jo užsakytų puošmenų buvo švęsto vandens fontaną laikanti velnio statula. Prie įėjimo į bažnyčią jis taip pat liepė išraižyti žodžius „Terribilis Est Locus Iste“ („Ši vieta yra siaubinga“). Bažnyčios kaimynystėje jis taip pat pasistatė prabangią vilą.
Šių turtų kilmė sukėlė dideles diskusijas, daugeliui manant, kad Sauniere buvo įsivėlęs į kokį nors sąmokslą. Žmonės teigė, kad jis rado kryžiaus žygius menančius senovės turtus arba turėjo kokių nors nedorų ryšių su Vatikano grietinėle. Dar kiti tikėjo, kad jis rado kokią nors paslaptį, susijusią su Kristaus gyvenimu.
Šios kontraversijos vėliau įkvėpė rašytoją Daną Browną parašyti pasaulinį bestselerį „Da Vinčio kodas“. Knyga sukėlė milžinišką smalsuolių, lobių ieškotojų ir net kapų plėšikų susidomėjimą šia vieta. Reikalai tapo tokie prasti, kad Sauniere palaikai 2004 m. netgi turėjo būti ekshumuoti ir perlaidoti betoniniame sarkofage.
Tiesa, skeptikai Sauniere turtus priskiria ne kokiam nors paslaptingam lobiui ar Šventajam Graliui, o senam geram sukčiavimui – pinigų už išpažintis ir mišias ėmimui.
Elista, Kalmukija.
Šachmatų miestas
Kalmukijoje, Rusijos respublikoje, skurdžių stepių apsuptyje galima pamatyti neįprastą vaizdą – gigantišką stiklo kupolą, kurį supa Kalifornijos stiliaus pastatai. Tai Šachmatų miestas – žaidimų karaliaus meka, kurios viziją sugalvojo dėl šachmatų pamišęs buvęs regiono prezidentas Kirsanas Ilyumzhinovas.
Mieste pilna įvairių skulptūrų, kurias vienija vienintelė tematika – šachmatai. Čia anksčiau buvo surengti keli dideli turnyrai, tačiau tikroji Ilyumzhinovo ambicija buvo paprasčiausia tuštybė. Šiandien Šachmatų rūmai yra beveik visiškai tušti, o aplink juos pastatytas rajonas baigia visiškai sunykti.
Pats miesto kūrėjas buvo dar keistesnis už savo kūrinį. Kirsanas Ilyumzhinovas teigė bendravęs su ateiviais ir sakė, kad visą jo likimą jam nupasakojo akla bulgarų aiškiaregė Vanga, kuri jam pranešė, jog jis vieną dieną taps ir Kalmukijos, ir Pasaulio šachmatų federacijos (FIDE) prezidentu. Ilyumzhinovas respublikos valdžią perėmė 1993 m., o FIDE vadovu tapo po dvejų metų, kuomet jam ir gimė planas paversti savo žemę šachmatų karalyste.
Iš kur buvo gauta lėšų pastatyti šį miestą (maždaug $30-$50 mln.), neaišku – Kalmukija yra beviltiškai nuskurdusi. Tiesa, gali būti, kad miesto gyventojams greitai nebereiks dėl to jaudintis. Pasak Ilyumzhinovo, vieną dieną ateiviai grįš ir „visus mus įsodins į savo erdvėlaivius ir išskraidins mus iš šios vietos“.
Noiva Do Cordeiro, Brazilija.
Moterų šventovė
Yra žmonių, teigiančių, kad pasaulis būtų kur kas geresnė vieta, jeigu jam vadovautų moterys. Nežinia, kaip bus su pasauliu, tačiau jos tikrai vadovauja pietryčių Brazilijos Noiva Do Cordeiro („Ėriukų nuotakos“) bendruomenei, kurią 1891 m. įkūrė moteris, Senhorinha de Lima. Visa 600 žmonių bendruomenė yra sudaryta beveik vien iš moterų. Tik kelios iš jų turi vyrus, iš kurių dauguma dirba Belo Horizontės mieste ir su žmonomis praleidžia tik savaitgalius.
Šią amazonių bendruomenę iš visų pusių supa atogrąžų miškai ir derlinga žemė, kurią jos dirba. Moterys vadovauja beveik visiems miesto reikalams – nuo religinių iki organizacinių. 23 m. amžiaus Nelma Fernandes tai vertina šitaip: „Aš labai ilgai nesibučiavau su vyru. Mes visos svajojame apie meilę ir vedybas... Bet pirma jie turi sutikti su tuo, ką mes sakome, ir gyventi pagal mūsų taisykles.“
Neft Dašlaris, Azerbaidžanas.
Naftos uola
Kai Kaspijos jūroje 5 deš. pabaigoje buvo rasta naftos, SSRS pastatė pirmą pasaulyje ofšorinę naftos platformą. Kadangi tai neturėjo precedento, nebuvo ir tikslaus šios struktūros plano. Bėgant metams, ji buvo vis perstatoma ir keičiama, kol galiausiai tapo išsidriekusiu gręžimo bokštų, kelių, tiltų, prieplaukų, daugiabučių ir netgi kino kompleksu.
Į labirintą panaši struktūra prie jūros dugno yra prišvartuota nuskendusių laivų ir pramoninių nuolaužų. Vienu metu ji buvo viena iš pagrindinių naftos tiekėjų SSRS, tačiau aptikus naujų, lengviau pasiekiamų naftos telkinių, jos svarba sumenko.
Šiandien Neft Dašlaris („naftos uola“) primena žmonijos bandymą atstatyti namus po kokio nors apokaliptinio įvykio. Didžioji komplekso dalis yra nepasiekiama, juos jungiantiems tiltams nukritus į jūrą, o dalis daugiabučių yra nugrimzdę į vandenį. Bėgant metams šis kompleksas tapo tokiu intriguojančiu, kad netgi buvo pavaizduotas 1999 m. Džeimso Bondo filme „The World Is Not Enough“.
Nadžafas, Irakas.
Nekropolis
Jeigu nesate prietaringi, gyventi šalia kapinių būtų visai gerai – jūsų kaimynai bus ramūs ir greičiausiai neprašys paskolinti žoliapjovės. Tačiau jeigu esate kiek jautresni, gyvenimas Nadžafe, Irake būtų panašesnis į košmarą – čia įkurtos didžiausios pasaulyje kapinės Wadi Al-Salam, savo dydžiu kone dvigubai pranokstančios Niujorko centrinį parką ir priglaudžiančios beveik penkis milijonus sielų. Laidojimai čia kiekvieną dieną atliekami jau daugiau nei 1 400 metų.
Auroville, Indija.
Aušros miestas
Daugelis utopijos kūrimo eksperimentų baigiasi prastai, tačiau vienas tikro tobulumo pavyzdžių yra Indijos Auroville, kurį 1968 m. įkūrė Mirra „Motinėlė“ Alfassa. Šiandien mieste glaudžiasi per 2 000 žmonių iš viso pasaulio. Niekas čia negali turėti nekilnojamojo turto ar mokėti pinigų. Čia nėra jokio lyderio ir jokių priimtų taisyklių.
Pasak miesto internetinės svetainės, „Auroville nori būti universaliu miestu, kuriame vyrai ir moterys iš visų šalių galėtų gyventi taikoje ir progresyvioje harmonijoje virš visų religijų, visos politikos ir visų tautybių.“
O jeigu norėtumėte tuo įsitikinti patys, Auroville yra atviras turizmui ir turi užtektinai svečių namų bei restoranų.
