Gizos piramidės – paskutinioji faraono poilsio vieta
„Niekas kitas daugiau nepasako apie žmones nei tai, kaip jie elgiasi su savo mirusiaisiais“, - Williamas Teggas, 1876 m.
Per visą žmonijos civilizacijos istoriją, skirtingos kultūros skirtingaigedėjo ir laidojo savo mirusiuosius. Vienos, pavyzdžiui, Tibeto budistai, laidojimo žemėje tradicijos neturi – jie palaikus sušeria grobuonims arba sudegina ant laužo. Vis dėlto, dauguma tautų pagerbia išėjusiuosius juos palaidodamos, neretai – įmantriuose ir ištaiginguose kapuose, kriptose ar katakombose.
Mes pažvelgsime į dešimt įstabiausių paskutiniojo poilsio vietų iš viso pasaulio – nuo didžiausio priešistorinio pilkapio Europoje iki faraonų kapaviečių ir gražiausio mauzoliejaus pasaulyje.
Niugrendžas
Myto grafystėje, Airijoje esantis Niugrendžo pilkapis yra vienas įstabiausių priešistorinių monumentų visame pasaulyje. Pastatytas tarp 3300-2900 m. pr. m. e., jis taip pat yra seniausias žinomas išlikęs pastatas ir šiuo atžvilgiu pralenkia tiek Stounhendžą, tiek Didžiąją Gizos piramidę Egipte.
Niugrendžas išsiskiria savo dydžiu – šis apvalus pilkapis yra 250 pėdų (76 m) skersmens ir 40 pėdų (12 m) aukščio. Jo plotas dengią visą akrą (4046 m²). Ilgas tunelis po pilkapiu veda į aukštą kupolo formos laidojimo salę su iš tarpusavyje besikertančių akmens plokščių padarytomis lubomis, o įėjimą į Niugrendžą žymi milžiniškas akmuo su įmantriu „akmens amžiaus“ menu, kurio spiraliniai ir koncentriniai motyvai yra iškalti naudojant titnago įrankius.
Tana Toradža
Toradžos genties žmonės Sulavesyje, Indonezijoje turi turbūt sudėtingiausią laidojimo ritualą pasaulyje. Jiems laidotuvės yra pati svarbiausia gyvenimo dalis. Jos vyksta ne iš karto žmogui mirus, bet gali būti surengtos ir po metų ar net kelių, t.y. po tiek laiko, kiek reikia joms pasiruošti. Visus tuos mėnesius ar metus mumifikuotas mirusysis laikomas savo namuose. Jei ji ar jis buvo turtingas, į laidotuves sukviečiami šimtai ar net tūkstančiai žmonių.
Toradžų kapai taip pat neįprasti. Žmonės laidojami uolose arba didžiuliuose akmenyse. Kūdikiai gali būti laidojami medžio kamiene. Liepa ir rugpjūtis – pagrindinis laidotuvių sezonas, nes per vasaros atostogas toradžos sugrįžta į gimtinę dalyvauti laidotuvėse.
Vestminsterio vienuolynas
Gotikinės architektūros Vestminsterio vienuolynas Londone, Jungtinėje Karalystėje X a. buvo įkurtas vienuolių benediktinų, o XIII a. atstatytas karaliaus Henriko III. Nuo to laiko jis yra tapęs ir karūnavimo bažnyčia Anglijos karališkajai šeimai, ir paskutine monarchų poilsio vieta.
Nors pirmasis Vestminsterio vienuolynas buvo karalių, aristokratų ir vienuolių laidojimo vieta, jis greitai tapo ir populiariausia garsiausių Anglijos žmonių kapaviete. Čia palaidoti tokie poetai ir rašytojai, kaip Džefris Čoseris, Čarlzas Dikensas, Tomas Hardis, Rudjardas Kiplingas ir Alfredas Tenisonas, bei tokie mokslininkai, kaip seras Izaokas Niutonas, Čarlzas Darvinas ir Ernestas Ruterfordas.
Gizos nekropolis
Egipte yra daugiau nei 100 piramidžių, o didžiausia ir garsiausia jų – Gizos nekropolio piramidžių kompleksas Kaire, Egipte. Šį kompleksą sudaro Didžioji Gizos piramidė (Egipto faraono Cheopso kapas), Chefreno piramidė, Mikerino piramidė, Didžiojo Sfinkso statula bei kelios kitos mažesnės ir ne tokios reikšmingos piramidės.
Didžioji Gizos piramidė yra vienintelis iki mūsų dienų išlikęs stebuklas iš Septynių senovės pasaulio stebuklų. Kai ji buvo baigta statyti 2560 m. pr. m. e., jos aukštis siekė 481 pėdą (147 m), o kiekvienos sienos plotis buvo 758 pėdos (231 m). Kiekvienas jos blokas sveria apie 1,5 tonos, o granito blokai, panaudoti kaip laidojimo salės lubos, svėrė po 80 tonų.
Senovės egiptiečiai žinojo, ką darantys – piramidės sienų pločio paklaidos vidurkis siekia vos 2 ir 1/3 colio (58 mm)! Nereikia nė sakyti, kad tai yra puikus senovės inžinerijos pavyzdys.
Karalių slėnis
Net jeigu ir ne itin daug ką žinote apie Karalių slėnį – senovės Egipto faraonų laidojimo vietą ir vieną garsiausių archeologinių kasinėjimų vietų pasaulyje – tikrai esate girdėję apie vieną jo „gyventoją“, karalių Tutanchamoną, ir jį lydintį prakeiksmą.
1922 m. egiptologas Hovardas Karteris atrado ir atidarė Tutanchamono kapą, nepaisant įspėjimo, jog „mirtis greitais sparnais aplankys tą, kuris sutrikdys Karaliaus ramybę“. Lordas Karnarvonas, ekspedicijos finansuotojas, mirė pirmas: jam įgėlė uodas ir jis vėliau netyčia įsipjovė tą vietą skusdamasis. Žaizda tapo infekuota, ir jis mirė nuo kraujo užkrėtimo, o po to sekė visa eilė kitų su ekspedicija susijusių žmonių mirčių.
Nežinia, ar „paslaptingos“ su Faraono prakeiksmu siejamos mirtys iš tiesų įvyko dėl kapo atvėrimo, ar tai tiesiog tapo skambia antrašte laikraščiams, tačiau mokslininkai neseniai išsiaiškino, jog Karalių slėnio kapuose tikrai yra potencialiai pavojingų pelėsių, bakterijų, nuodingų medžiagų ir netgi pražūtingų dujų.
Paryžiaus katakombos
Oficialiai vadinamos les carrières de Paris, arba „Paryžiaus kasyklomis“, šios katakombos yra požeminių tunelių ir ertmių tinklas, kuris Romos laikais buvo naudojamas kaip kalkakmenio kasyklos.
XVIII a. pabaigoje Paryžius kentėjo nuo ligų, sukeltų netinkamo laidojimo ir masinių kapų. Vietos valdžia tuomet ir nusprendė perkelti tūkstančius kaulų į apleistas požemines akmens kasyklas.
Šiandien įėjimas į katakombas yra griežtai ribojamas, o visuomenei prieinama tik nedidelė jų dalis, apimanti 186 mylių (300 km) plotą. Tiesa, Paryžiuje pilna slaptų įėjimų į šias katakombas – nuotykių ieškotojai jas yra pasiekę per kanalizacijos šulinėlius, apleistus šulinius ir netgi požeminę metro sistemą.
Terakotinė armija
1974 m. vietos ūkininkai, kasdami naują šulinį Siane, Kinijoje, atrado plačiai išsidriekusį požeminį mauzoliejaus kompleksą. Vėliau paaiškėjo, kad jie netikėtai atvėrė paties Čin Ši Huango, pirmojo Kinijos imperatoriaus ir jos suvienytojo, kapavietę.
Pasak legendų, pirmasis imperatorius buvo palaidotas kartu su neįtikėtinais lobiais kape su perlais inkrustuotomis lubomis (jais vaizduojant kosmosą) ir žemėje išraustais kanalais su tekančiu gyvsidabriu, simbolizuojančiu Kinijos vandenis. Tačiau pati žymiausia kapo ypatybė yra jos terakotinė armija – 8 000 skirtingų, žmogaus ūgio kareivių statulų, palaidotų kartu su Čin Ši Huangu, kad padėtų imperatoriui valdyti pomirtiniame pasaulyje.
Palermo kapucinų katakombos
Kai kapucinų vienuolynas Palerme, Italijoje XVI a. išnaudojo visą savo kapinių vietą, vienuoliai atkasė po žeme buvusias katakombas ir pradėjo šiurpią tradiciją, kuri tęsėsi iki pat XIX a.
Kapucinų vienuoliai mumifikuodavo mirusiųjų kūnus, aprengdavo juos kasdieniais drabužiais ir tada įkeldavo juos į nišas vienuolyno sienose. Kad ir kaip būtų keista, italai „laidojimą“ kapucinų vienuolyne laikė garbės ženklu ir neretai patys pareikšdavo norą būti išsaugoti aprengti tam tikrais drabužiais ar netgi prašydavo juos keisti pagal besikeičiančias madas!
Kai XIX a. pabaigoje čia buvo palaidotas paskutinis kūnas, kapucinų vienuolyno sienose ir katakombose jau buvo net 8 000 mumijų.
Sedleco kaulų koplyčia
Sedleco kaulų koplyčia yra nedidelė Romos katalikų koplyčia Sedlece, Čekijos respublikoje. Jei nežinotumėte daugiau, niekuomet neatspėtumėte, kad šiame iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingame pastate yra net 40 000 žmonių skeletų, artistiškai sudėliotų taip, kad suformuotų dekoracijas, sietynus ir baldus!
XIII a. vienuolyno viršininkas grįžo į Sedlecą nešinas maža sauja žemių iš Golgotos, Jėzaus nukryžiavimo vietos, ir išbarstė ją virš vienuolyno kapinių. Tai pavertė jas populiaria laidojimo vieta ir bėgant amžiams čia buvo palaidota tūkstančiai žmonių.
1400 m. kapinių centre buvo pastatyta gotikinė bažnyčia. Statybų metu atkasta dalis kapų, vėliau griaučiai suversti į patalpą bažnyčioje. Pastatas 1703–1710 m. buvo perstatomas pagal baroko stilių. 1870 m. medžio drožėjui Františekui Rintui pavesta sutvarkyti susikaupusią galybę kaulų. Jis nusprendė paversti juos meno kūriniu ir išdekoravo pastato sienas, suformavo jo darbą finansavusios Švarcenbergų šeimos herbą, sumontavo sietyną ir netgi sukūrė savo „autografą“ – žinoma, taip pat iš kaulų!
Tadžmahalas
Joks straipsnis apie garsiausias pasaulio kapavietes nebūtų iki galo baigtas be Tadžmahalo, didingo mauzoliejaus Agroje, Indijoje. Tadžmahalas buvo pastatytas 1631 m. Mogolų imperatorius Džahanšachas jį pastatė savo brangiosios žmonos Arjumand Banu Begum, dar žinomos kaip Mumtaz Mahal, garbei. Jis taip sielvartavo, kai ji mirė gimdydama, kad įsakė pastatyti patį gražiausią mauzoliejų pasaulyje.
Tadžmahalas iš tiesų yra nuostabus architektūros stebuklas, kuriame susipynę persų, indų, turkų bei islamo architektūros elementai. Marmuro kapą komplekso centre tarsi įrėmina keturi minaretų kampai. Masyvus centrinis kupolas, dėl savo formos dar vadinamas svogūno kupolu, pribloškia savo idealia simetrija. Dar įstabesnis Tadžmahalo vidus: brangieji ir pusbrangiai akmenys inkrustuoti įmantriai išraižytose marmuro sienose, o Mumtaz ir Džahanšacho kapai yra dekoruoti brangakmeniais bei puošti kaligrafija, išvardijant 99 Dievo vardus.
Tačiau Tadžmahalo istorija nesibaigia vien jo pastatymu: greitai po darbų pabaigos Džahanšachas smarkiai apsirgo, o tarp keturių jo sūnų užvirė kova dėl valdžios. Nugalėtojas Aurangzebas užrakino savo tėvą Agros forte, kur šis buvo kalinamas iki pat mirties. Pasak legendos, likusį savo gyvenimą Džahanšachas praleido pro savo kalėjimo langą žvelgdamas į Tadžmahalą, savo mylimos žmonos kapą.
