Helovinas yra saldumynų, kostiumų ir klasikinių siaubo filmų metas, tačiau kaip gi ši šventė tapo tokia, kokią švenčiame dabar? Tikriausiai jau ir taip manote, kad Helovinas yra gana keista šventė, tačiau jos kilmės istorija yra dar keistesnė. Štai 10 įdomiausių faktų apie baisiausią metų šventę.
Helovinas yra labiau airiška šventė nei Šv. Patriko diena. Helovinas kilo iš keltų derliaus nuėmimo šventės, kuri vadinosi Sauinas (Samhain). Keltai tikėjo, kad spalio 31-ąją iš Anapus sugrįždavo mirusiųjų vėlės, todėl žmonės persirengdavo kostiumais ir prie savo lauko durų palikdavo skanėstų, kad nesupykdytų klajojančių dvasių. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad kai I a. pr. m. e. ėmė formuotis šios šventės tradicijos, keltai gyveno ne vien Airijoje, tačiau būtent Airijos keltai sugalvojo skaptuoti žibintus iš moliūgų. Ši Helovino prototipu tapusi šventė galiausiai buvo suardyta ir krikščionių misionierių pakeista į tokią, kurią su tam tikrais pakeitimais švenčiame šiandien. Vienas iš tokių misionierių buvo ir Šv. Patrikas, kurio pasiekimus vėliau labiausiai pripažino ne patys airiai, o amerikiečiai.
„Šv. Patriko diena iš esmės buvo išrasta Amerikoje gyvenusių airių kilmės amerikiečių“, - teigia Philipas Freemanas, Lutherio koledžo Ajovoje klasikos profesorius. Anot „National Geographic“, ši diena iki pat 8-ojo dešimtmečio Airijoje buvo tik „nedidelė religinė šventė“. Be to, Šv. Patrikas greičiausiai visai nebuvo airis, jo spalva buvo tam tikras mėlynos, o ne žalios atspalvis, o istorija apie jo kovą su gyvatėmis yra tik metafora ir aliuzija į jo pergalę prieš airišką pagonybę. Tą pačią pagonybę, kurios dėka ir turime Heloviną.
Jeigu būtumėte dalyvavę pirmosiose Helovino šventėse, greičiausiai būtumėte vilkėję gyvūnų kailius ir kaukoles. Pasak senovės Romos įrašų, šiandieninėje Vokietijoje ir Prancūzijoje gyvenusios gentys tradiciškai vilkėdavo gyvūnų kaukoles ir kailius, kad užmegztų ryšį su mirusiųjų vėlėmis. Ši tradicija buvo perduota ir keltams, kurie švęsdavo šiandienį Heloviną įkvėpusią Sauino šventę. Tą dieną žmonės neretai apsimesdavo blogio dvasiomis paprasčiausiai anglimi išjuodindami savo veidus, o Sauino paradų lyderis užsimesdavo baltą drobulę ir nešdavosi medinę arklio galvą apie išdekoruotą kaukolę. Beje, jauni žmonės taip pat švęsdavo Sauiną persirengdami priešingos lyties atstovais.
Žibintai iš moliūgų buvo raižomi iš ropių, burokų ir bulvių. Iš moliūgų išpjaustyti žibintai yra kilę iš senovės airių pasakos apie vyrą, vardu Girtuoklis Džekas. Pasak folkloro, Girtuoklis Džekas gėrė užeigoje kartu su velniu ir pardavė šiam savo sielą. Tuomet Džekas įtikino savo sugėrovą pasiversti moneta, kad galėtų susimokėti už gėrimus neišleisdamas pinigų. Tada Džekas įsidėjo monetą į savo kišenę, kurioje taip pat buvo sidabrinis kryžius, neleidęs nelabajam pasiversti atgal savimi. Džekas pažadėjo išlaisvinti velnią, jeigu šis jam netrukdys vienerius metus, o jeigu jis mirs, velnias negalės pasiimti jo sielos. Vėliau Džekas ir vėl apgavo velnią, paprašęs jo nuo medžio nuskinti vaisių ir šiam užlipus ant kamieno išraižė kryžių. Šis triukas suteikė Džekui dar 10 metų ramaus gyvenimo.
Kai Džekas galiausiai mirė, Dievas nusprendė, kad jis nenusipelnė patekti į rojų, tačiau velnias taip pat prisiekė niekada neimti jo sielos į pragarą, tad Džekas buvo išsiųstas atgal į žemę tik su vienu degančiu anglies gabalėliu, kuriuo galėtų pasišviesti. Tą angliuką jis įdėjo į išraižytą ropę, ir taip Girtuoklis Džekas sukūrė įspūdingąjį mirusiųjų šventės atributą. Laikydamiesi šio mito, airiai į ropes, burokus ir bulves išraižydavo baisius veidus, kad nubaidytų Girtuoklį Džeką ir kitas naktinio pasaulio šmėklas.
Helovinas buvo puiki proga surasti savo išrinktąjį. Kai kuriose Airijos dalyse žmonės švęsdavo Heloviną žaisdami romantiškus ateities spėjimo žaidimus, knygoje „Helovinas: nuo pagoniškų ritualų iki vakarėlių“ rašo Nicholasas Rogersas. Tie žaidimai neva nuspėdavo, kas su kuo ir kada susituoks. Kadangi Helovinas, kaip ir Valentino diena, buvo viena iš nedaugelio metų švenčių, kuomet jauni žmonės galėdavo susipažinti su priešingos lyties atstovais, tai buvo laikoma puikia proga susirasti mylimąjį. Amerikoje jaunuoliai, ypač merginos, taip pat laikėsi senosios airių tradicijos. Būsimus romanus čia buvo bandoma nuspėti tokiais žaidimais, kaip obuolių gaudymu lūpomis vandenyje, skelbia „Oksfordo Amerikos maisto ir gėrimų enciklopedija“.
Kai kuriuose Amerikos miestuose Helovinas iš pradžių buvo vadinamas „kopūstų naktimi“. Tai kilo nuo škotiško ateities spėjimo žaidimo, kuriame merginos iš kopūstų stiebų bandydavo nuspėti informaciją apie savo būsimus vyrus. Framinghame, Masačusetse paaugliai praleisdavo ateities spėjimą ir tiesiog apmėtydavo savo kaimynų namus kopūstais, teigiama knygoje „Framinghamo legendos ir padavimai“. Ir tai nebuvo tik vieno miesto tradicija: XIX a. pabaigoje Amerikos kaimų berniukai per Heloviną susirinkdavo mėtytis kopūstais, kukurūzais ir kitomis supuvusiomis daržovėmis, rašoma knygoje „Saldainiai: panikos ir malonumo šimtmetis“.
Kaip saldainiai nugalėjo kitus skanėstus? XX a. pradžioje Helovino vakarėliai tiek vaikams, tiek suaugusiesiems tapo tikru mados reikalu. 2-ajame ir 3-ajame dešimtmečiais „pokštų arba saldainių“ populiarumas dar labiau išaugo, tačiau kartu išaugo ir vandalizmas šventės laikotarpiu. Žmonės tam pasipriešino paversdami Heloviną griežtai vaikams skirta švente. „Pokštų arba saldainių“ tradicija buvo būdas bendruomenei švęsti šventę kartu su vaikais, su ta mintimi, kad smulkūs skanėstai sulaikys juos nuo pokštavimo gatvėse. Bėgant metams vaikams buvo dalijamos įvairios dovanėlės ir skanėstai, tačiau laikas parodė, kad pats populiariausias ir labiausiai vaikų mėgstamas prizas yra būtent saldainiai.
Anksčiau už savo „saldainį“ turėdavai pašokti. Daugelis istorikų „pokštų arba saldainių“ tradiciją atseka iki europietiškos praktikos, kuomet persirengėliai eina nuo durų prie durų, atlikdami šokius, dainas ir spektaklius mainais į skanėstus. Kai kuriose ankstyvose amerikietiškose versijoje tai darydavo vyrai, o paskui juos sekę berniukai vėliau prašydavo skatikų. Dauguma tų persirengėlių iš tiesų buvo vargšai ir jiems reikėjo pinigų, bet prie linksmybių neretai prisijungdavo ir turtingi vaikai.
Kai kurios gyvūnų prieglaudos artėjant Helovinui neleidžia paimti juodų kačių, baimindamosi, kad jos gali būti paaukotos. Neaišku, ar Helovino laikotarpiu iš tiesų yra aukojamos juodos katės, tačiau įvairios gyvūnų prieglaudos atsisako atiduoti tokias kates žmonėms artėjant šiai šventei. Lynda Garibaldi, „The Cats' Cradle“ gyvūnų prieglaudos Morgantone, Šiaurės Karolinoje direktorė „The Huffington Post“ sakė, kad jos prieglauda „neleidžia paimti globoti juodų kačių spalio mėnesį, dėl įsišaknijusių prietarų ir nerimo, jog jas pasiimti gali netinkami žmonės (kurie gali jas nuskriausti).“
Vis dėlto, šis draudimas po truputį pradeda nykti. ASPCA Prieglaudų tyrimų ir plėtros viceprezidentė Emily Weiss sakė: „Prieš keletą metų tai buvo gana dažna – kad prieglaudos neleidžia paimti globoti juodų kačių per Heloviną dėl baimės, kad toms katėms nutiks kas nors siaubingo, bet mes to taip labai jau nebebijome. Ir daugybė, daugybė prieglaudų iš tiesų šventės metu organizuoja juodų kačių globos vajus.“
Kaip sako Weiss „dauguma žmonių, kurie eina į prieglaudas, kad pasiimtų gyvūnėlį, nepradės jo globoti tam, kad paskui jį paaukotų per ritualą“.
Raganų šluotos buvo vaikščiojimui skirtos lazdos. Prietarai apie raganų šluotas kilo dėl to fakto, kad senyvos moterys, kurios dažniausiai būdavo apkaltinamos raganavimu, neretai buvo labai neturtingos ir negalėdavo sau leisti turėti arklių. Taigi, jos vaikščiodavo pėsčiomis, pasiremdamos lazdomis, kurias neretai pakeisdavo paprastos namų šluotos.
Tyrimai rodo, kad Helovinas priverčia vaikus elgtis blogiau. Specialistai teigia, kad vaikų perrengimas kostiumais, jų surinkimas į grupę ir aiškiai geidžiamo objekto, tokio kaip saldumynai, parodymas, galiausiai nuveda į „deindividualizaciją“. Šis psichologijos terminas paaiškina, kas nutinka, kai grupė bręstančių jaunų protų ima nesirūpinti savo individualių veiksmų padariniais – jie ima krėsti tokius dalykus, kurių būdami vieni greičiausiai nedarytų.
Vienas tyrimas netgi išsiaiškino, kad neprižiūrimi persirengę vaikai didelėse grupėse buvo kur kas labiau linkę vogti skanėstus ir pinigus negu nepersirengę vaikai arba persirengę vaikai, esantys ne grupėje. Kitas panašus tyrimas rado, kad kaukėti vaikai buvo žymiai labiau linkę paimti daugiau Helovino saldainių, negu turėtų, jeigu manė, kad jų nestebi suaugusieji.
