Kai kurie didžiausi pasaulio stebuklai yra šimtus ar net tūkstančius metų egzistuojančios istorinės vietos. Tačiau dėl urbanizacijos, gamtos stichijų ar aplinkos taršos, gali būti, kad šie žmonijos paveldo objektai dar iki šio šimtmečio pabaigos dings nuo Žemės paviršiaus.

Ledyno nacionalinis parkas

Prieš maždaug 10 000 metų Montanos Ledyno nacionalinį parką dengė 1,6 km gylio ledas. Kai parkas buvo įkurtas 1910 m., jame buvo apie 150 ledynų. Dabar teliko vos 25 šie gigantai, ir prognozuojama, kad visi jie gali išnykti iki 2030-ųjų.

Per pastarąjį šimtmetį nacionalinio parko širdimi vadinamas Grinelio ledynas neteko daugiau kaip 90 proc. savo ledo. Nenuostabu, kad tai įvyko dėl globalinio atšilimo, tačiau parkas buvo paveiktas dar smarkiau nei kurios nors kitos vietos – temperatūra šiame regione padidėjo 1,8 karto daugiau nei kitose pasaulio vietose.
Galutinai ištirpus ledynams, griūtų viso parko ekosistema – savo namų netektų vilkai, briedžių kaimenės ir viena iš didžiausių lokių grizlių populiacija žemutinėje Amerikoje.

Karalių slėnis

Tokių galingiausių Egipto faraonų, kaip Ramzio II, ir berniuko-karaliaus Tutanchamono paskutinio poilsio vieta jau daugybę šimtmečių įkvepia nuostabą ir susižavėjimą. Deja, ji taip pat įkvėpė daugybę „lobių medžiotojų“ – tiksliau sakant, kapų plėšikų ir paprasčiausių vagių.

Tačiau dabar Karalių slėniui gresia visai kitokia grėsmė, ir ją kelia ne godūs Indianos Džounso pamėgdžiotojai, bet minios geranoriškų turistų. Aplink kapavietes nekontroliuojamai ėmė plisti grybelis, ir mokslininkai mano, kad šis parazitas čia suklestėjo būtent dėl prastos ventiliacijos ir tūkstančių lankytojų iškvepiamų anglies dioksido dujų. Egipto antikvarinių reikalų vadovybė praneša, kad kapai gali visiškai išnykti vos per 150 metų.

Atsakant į tai buvo apribotas į vidų įleidžiamų turistų skaičius, o kai kurios ekspozicijos buvo visai uždarytos publikai. Tikimasi, kad šie apribojimai ir naujai įrengtos ventiliacijos sistemos padės išsaugoti svarbiausias senovės pasaulio kapavietes.

Seišeliai

Tikriausiai esate girdėję apie Seišelius – 115 salų grupę, išsidėsčiusią netoli Madagaskaro salos. Žmonės jose negyveno iki pat XVI a., kai jas aptiko Didžiosios Britanijos jūrininkai. Šiandien Seišeliai yra pagarsėję kaip vieta, kurioje galima išvysti didžiausią jūros žuvį: bangininį ryklį.

Tačiau šios salos jau po pusės amžiaus gali būti visiškai apsemtos vandens – didžiąja dalimi dėl salas supančio koralinio rifo nykimo. Kylanti aplinkos temperatūra sunaikina koralus ir palieka į skeletą panašius baltus jų „griaučius“, sugriauna ekosistemą ir palieka salos gyventojus neapsaugotus nuo tokių katastrofiškų įvykių kaip uraganai.

Olimpija

Kai išgirstame žodžius „Senovės Graikija“, daugelis iš mūsų pagalvojame apie graikų dievus, Spartą arba Olimpiadą. Tačiau nors visi gerai žino, kad olimpinės žaidynės gimė Graikijoje, ne visi žino apie miestą, kuriame jos buvo pradėtos.

Bėgant metams Olimpijoje egzistavo keli skirtingi kultai, garbinę tokius skirtingus dievus, kaip Titanų karalius Kronas ar grožio deivė Afroditė. Vienas tokių kultų visą miestą pašventė olimpiečių valdovo Dzeuso garbinimui. Taip ir gimė Olimpiados idėja, o olimpinė liepsna dar ir šiandien yra uždegama šiame mieste ir gabenama ten, kur vyksta tų metų žaidynės.

Ironiškai tai, kad būtent liepsnos kelia grėsmę mylimos Olimpiados gimimo vietai. 2007 m. padegėjų sukelti gaisrai greitai išplito per visą šalį ir nusinešė daugiau kaip 60 žmonių gyvybių. Dėl globalinio atšilimo gaisrai čia tapo kur kas dažnesni bei galingesni ir vieną kartą gali nevaržomai sudeginti miestą iki pat pamatų.

Chan Chan archeologinė zona

Chan Chan, didžiausias iki Kolumbo eros rastas miestas, dengia maždaug 20 kilometrų Peru žemės ir antropologų yra vadinamas „pirmos tikrai inžinerinės Naujojo pasaulio visuomenės kilmės vieta“. Chan Chan gyventojų projektai, tokie kaip visą miestą aprūpinusi drėkinimo sistema ir bandymai iškasti milžinišką kanalą, kuris driektųsi iki už 80 km į šiaurę tekančios Chicamos upės, buvo negirdėti „civilizuotai“ Europai. Miestas gyvavo daugiau kaip 600 metų, kai inkų imperijai pagaliau pavyko jį užkariauti.

Šiandien šis archeologinis stebuklas kenčia ne tik nuo vis dar užklystančių grobstytojų, bet ir mirtino El Nino fenomeno sukeltų audrų. Dar blogiau tai, kad miestą visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus grasina galingi žemės drebėjimai.

Galapagų salos

Visi, kas lankė biologijos pamokas, žino apie Čarlzą Darviną ir tai, kaip jis sudarė savo evoliucijos teoriją tirdamas šių nutolusių salų laukinę gamtą. Galapagų salose gyvena beveik 9 000 rūšių, iš kurių daugelio negalima rasti niekur kitur pasaulyje. Tačiau būtent šiai unikaliai laukinei gamtai kyla labai rimtas pavojus.

Didėjant į salas atvykstančių imigrantų darbininkų ir turistų skaičiui, daugėja ir į salas atvežamų invazinių gyvūnų rūšių. Ožkos ir kiaulės suėda maistą, kurio reikia, kad išgyventų vietiniai gyvūnai, o tokie plėšrūnai kaip žiurkės nepalieka ramybėje jauniklių ir silpnesnių gyvūnų. Tūkstančius metų salose negyveno jokie plėšrūnų, o evoliucija yra pernelyg lėta, kad daugelis tų išskirtinių gyvūnų laiku spėtų juos pasivyti.

Chersoneso archeologinė zona

Nors ši vieta yra įsikūrusi dabartinėje Ukrainoje, į pietvakarius nuo Krymo pusiasalio, Chersonesas iš tiesų yra senovės graikų miestas, įkurtas tarp 300 ir 200 pr. m. e. Tačiau, kaip ir didelė dalis dabartinės Ukrainos, tai nebuvo taikus regionas. Istoriniai įrašai rodo, kad šis miestas nuolatos kariavo su skitais ir Romos imperija, kuriai galiausiai ir atidavė savo nepriklausomybę. Tai neišgelbėjo miesto ir po maždaug 8 amžių jį apiplėšė ir sudegino klajoklių gentys.

Sovietai šį miestą atrado, kai XIX a. aneksavo Krymą. Jis buvo kruopščiai saugomas ir restauruojamas bei tapo vienu patraukliausiu Rusijos istorikų ir archeologų traukos objektu. Šiandien jam grėsmę kelia ir gamtinės, ir dirbtinės jėgos, tokios kaip krantų erozija, aplinkos tarša bei miestų plėtra.

Intramuras

Šio antro pagal didumą Filipinų miesto Manilos rajono pavadinimas reiškia „apsuptas sienų“. Ir tai labai tinkamas vardas, mat jį supa dar XVI a. pastatytos sienos, išlikusios nepaisant visų per šimtmečius patirtų katastrofų ir gamtinių stichijų. Beje, kai ispanų imperija dar valdė šią teritoriją, būtent Intramuras buvo miesto širdis.

Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos imperijos kariuomenė įsiveržė į Filipinus ir buvo sunaikinti keli istoriniai Intramuro pastatai, tokie kaip Santo Domingo bažnyčia ir pirmasis Šv. Tomo universitetas. Tačiau tikrasis naikinimas prasidėjo tada, kai Amerika bandė atkovoti miestą iš Japonijos. Po šių kovų nepaliesti liko vos 5 proc. pastatų, o 40 proc. jų buvo visiškai sulyginti su žeme.

1951 m. Intramuras buvo paskelbtas istoriniu monumentu ir prasidėjo lėtas kelias link jo restauracijos, įskaitant penkių miesto vartų atstatymo. Tačiau senovinės Intramuro sienos negali sustabdyti šiuolaikinio pasaulio plėtros – senoviniame mieste jau atidaryti keli „Starbucks“ ir „McDonald’s“ restoranai, o jį supantys grioviai paversti golfo laukais. Istorikai dreba pagalvoję, kas miesto laukia ateityje...

Hišamo rūmai

Hišamo rūmai buvo palaidoti po smėliu 747 m. ir liko ten iki pat to laiko, kai šią vietą 1934 m. ėmė kasinėti Palestinos archeologas D.C. Baramki. Deja, istorikai baiminasi, kad rūmų gali nebelikt jau po 100 metų.

Įdomu tai, kad niekas iš tiesų nežino, kas yra tie Hišamo rūmai – apie juos neužsimena jokie istoriniai įrašai. Vienintelė užuomina yra ant keraminės šukės rastas vardas „Hišamas“. Tiksliai žinoma tik tai, kad jie tikrai buvo pastatyti VIII a. pradžioje ir vėliau sunaikinti milžiniško žemės drebėjimo.

Tragiška, tačiau gali būti, kad niekada nesužinosime visų šių rūmų paslapčių – jiems grėsmę kelia tiek labai greita kaimyninio modernaus Džeriko miesto plėtra, tiek gamtiniai elementai – rūmus ir vėl nori pasiglemžti pražūtingasis smėlis.

Lamu, Kenija

Šis miestas nuo 2011 m. yra Pasaulinio paveldo objektas, tačiau jis buvo pastatytas dar XIV a. Lamu yra viena pirmųjų Swahili gyvenviečių, įkurta rytiniame Afrikos krante, ir apgyvendinta iki pat šių dienų. Savo aukso amžiuje Lamu buvo vienas iš didžiausių miestų bei meno, politikos ir literatūros centras. Miestas vėliau tapo strategiškai svarbia Vokietijos ir Didžiosios Britanijos veiklos vieta, ir nepriklausomybę kartu su Kenija atgavo tik 1960-aisiais.

Nors Lamu daugelį metų buvo bruzdantis ir žmonių pripildytas miestas, šiandien jie stengiasi jį aplenkti ar iš jo išvykti. 2011 m. dėl kelių teroristinės grupuotės „Al Shaabab“ įvykdytų pagrobimų buvo uždrausta keliauti į Lamu, o besitęsiantys išpuoliai užkerta kelią išsaugoti tokius istorinius objektus kaip Lamu fortas.