Deja, rašytojai ir poetai neretai savo mirties metu palieka nebaigtų kūrinių. Čarlzo Dikenso „Edvino Drudo paslaptis“ baigiasi taip jos ir neišaiškinus, o 11 išlikusių paskutinio Džeinės Ostin romano „Sanditono“ skyrių rodo, kad tai galėjo būti puikiausias jos kūrinys. Tačiau kai kuriais atvejais spragų rašytojo kataloge gali atsirasti tuomet, kai kuris nors parašytas kūrinys dingsta ar yra sunaikinamas. Štai 10 labiausiai intriguojančių dingusių literatūros kūrinių.
„Margitas“, Homeras
Apie Homero gyvenimą žinoma palyginus nedaug, išskyrus tai, kad jis gyveno VIII a. pr. m.e., tačiau dar mažiau yra žinoma apie dingusią jo poemą „Margitas“. Parašyta anksčiau ir už „Iliadą“, ir už „Odisėją“, „Margitas“ buvo įspūdinga humoristinė poema, kurios pagrindinis veikėjas – ryškus kontrastas Achilui ir Odisėjui – buvo kvailas silpnaprotis, „išmanęs daugybę dalykų, tačiau visus juos prastai“. Dabar yra išlikę tik šios poemos fragmentai ir kelios citatos vėlesniuose Platono ir Aristotelio veikaluose, kurios rodo, jog „Margitas“ senovės Graikijoje buvo ypač vertinama: pasak Aristotelio, „Margitas“ mūsų komedijai yra tas pats, kas „Iliada“ ir „Odisėja“ yra mūsų tragedijai“.
„Ezopo pasakėčios“, Sokratas
„Ezopo pasakėčioms“ buvo jau beveik 200 metų, kai Sokratas V a. pr. m. e. pabaigoje nusprendė sukurti savą šių pamokančių istorijų versiją. Tuo laiku jis kalėjo dėl kaltinimų bedieviškumu (arba, anot Platono, „netikėjimo valstybės dievais“), bei Atėnų jaunuolių korumpavimu savo radikalia filosofija. Kad praleistų laiką, jis perkūrė kelias garsiausias Ezopo pasakėčias į eilėraščius. Kas jiems nutiko, neaišku, tačiau greičiausiai jie buvo sunaikinti po 399 m. pr. m. e. filosofui įvykdytos mirties bausmės.
„Šunų sala“, Benas Džonsonas ir Tomas Našas
1597 m. vasarą anglų dramaturgai Džonsonas ir Našas parašė naują satyrinę komediją pavadinimu „Šunų sala“ (kuri, beje, iš tiesų egzistuoja ir yra prijungta prie Anglijos teritorijos). Kai kurie kritikai teigė, kad pjesė išjuokia karalienę Elžbietą I ir jos rūmus, bei lygina jos tarnus su karališkose šunidėse laikomais šunimis. Nenuostabu, kad vos po kelių pasirodymų karalienės patarėjai pareikalavo, jog ši „nepadori pjesė“, „liečianti labai skandalingas temas“, būtų uždrausta ir „išrauta“ iš Londono teatrų. Džonsonas ir du pjesės aktoriai (įskaitant Gabrielį Spenserį, kurį jis vėliau kitais metais nužudė dvikovoje) buvo įkalinti, o Našo namuose buvo atlikta krata ir atimti jo darbai (jis prisipažino parašęs tik pirmąjį pjesės aktą). Abu dramaturgai vėliau visiškai atsiribojo nuo savo kūrinio, ir nebuvo rasta jokių šio teksto egzistavimo pėdsakų.
„Kardenijus“, Viljamas Šekspyras
XVI a. pradžioje Viljamas Šekspyras kartu su savo bičiuliu Džonu Flečeriu (su kuriuo taip pat parašė kūrinius „Henrikas VIII“ ir „Du žymūs giminaičiai“) sukūrė pjesę pavadinimu „Kardenijaus istorija“, kuri, kaip manoma, buvo Servanteso „Don Kichoto“ perpasakojimas. „Kardenijus“ 1613 m. buvo pristatytas karaliui Jokūbui I, tačiau nebuvo rasta jokia šios pjesės tekstinė versija. Geriausia turima alternatyva yra daugiau nei šimtmečiu vėliau, 1727 m., parašyta pjesė pavadinimu „Dviguba melagystė“, kurią sukūrė anglų rašytojas ir redaktorius Luisas Teobaldas. Pasak Teobaldo, jo kūrinys dalinai remiasi trimis dingusio ir pavadinimo neturinčio Šekspyro veikalo rankraščiais, kuriuos kai kurie priskiria būtent „Kardenijui“.
„Adam Unparadiz'd“, Džonas Miltonas
Likus keliems metams iki „Prarastojo rojaus“ parašymo, Džonas Miltonas pamėgino papasakoti tą pačią istoriją (ar bent jau panašią jos versiją) teatro pjesėje pavadinimu „Adam Unparadiz'd“, kuri buvo parašyta 1640-aisiais. Nors yra išlikusių ankstyvų Miltono užrašų ir pjesės struktūros kopijų, tačiau pirmieji du jos aktai – vienintelė užbaigta pjesės dalis – yra dingę. Nors ir nėra aišku, kas tiksliai nutiko rankraščiui, panašu, jog XVII a. įvykęs laikinas visų Londono teatrų uždarymas neleido Miltonui užbaigti projekto ir vietoje to jis jį pavertė 10 000 eilučių poema, dabar laikoma vienu puikiausiu anglų literatūros darbų. Vis dėlto, su Miltono palaiminimu, Džonas Draidenas 1671 m. pritaikė „Prarastąjį rojų“ teatrui kaip libretą operai pavadinimu „The State of Innocence“.
„Memuarai“, lordas Baironas
Praėjus vos kelioms savaitėms po Bairono mirties 1824 m., airių rašytojas Tomas Moras (jo testamento vykdytojas) pristatė savo leidėjui Londone, Džonui Murėjui, ranka parašytus poeto memuarus. Tačiau vietoje to, kad juos išspausdintų, Murėjus atliko vietą didžiausių literatūrinės cenzūros veiksmų istorijoje: vieną po kito, jis išplėšė memuarų lapus ir sudegino juos savo židinyje. Murėjus išsigando, kad skandalingas memuarų turinys sugriaus Bairono reputaciją (bei jo paties ir jo kompanijos, jeigu jis nuspręstų juos išspausdinti), todėl jie buvo sunaikinti be jokios sąžinės graužaties. Mes neturime jokių žinių, koks gi buvo tas skandalingasis poeto memuarų turinys, ir abu Murėjus bei Moras – kuris likusį savo gyvenimą buvo smarkiai kritikuojamas dėl to, kad nepasistengė jų išsaugoti – atsisakė apie tai kalbėti.
„Kraujuojanti ranka“, Augustas Strindbergas
Nors jo kūrybinėje karjeroje buvo visko, nuo romanų ir esė rašymo iki fotografavimo ir net tapymo, dabar švedas Augustas Strindbergas geriausiai žinomas dėl tokių galingų ir sudėtingų teatro pjesių, kaip „Panelė Džiulija“ ir „Vaiduoklių sonata“. XIX a. pradžioje jis taip pat išpopuliarino taip vadinamą „kamerinę pjesę“ (palyginti trumpą kūrinį, skirtą nedideliam aktorių ansambliui), bei parašė keturias jų – tačiau taip pat lengvai galėjo atsirasti ir penktoji. 1907 m. balandį parašytame laiške Strindbergas savo bičiuliui ir vertėjui Emiliui Šeringui atskleidžia, jog „yra kuriama kamerinė pjesė „Opus IV“, tačiau prideda, kad „ji yra labiau bauginanti negu kitos... tai mane neramina“. Deja, kitą dieną parašytame antrame laiške, Strindbergas Šeringui jau pasakoja, kad jis „sudegino „Opus IV“, arba „Kraujuojančią ranką“, ir vadina jos sunaikinimą „savigyna“.
„Mūsų vedybinis gyvenimas“, L. Frankas Baumas
Nors jis amžinai bus prisimenamas dėl savo „Ozo šalies burtininko“ knygų serijos, L. Frankas Baumas iš tiesų buvo produktyvus ir įvairiapusiškas rašytojas, tarp kurio kitų veikalų yra daugiau nei dvi dešimtys romanų, daugybė apysakų ir pjesių, jauniems suaugusiems skirtų knygų serijų (kurių daugelis pasirašytos pseudonimu Edith Van Dyne), ir daugiau nei 200 eilėraščių. „Mūsų vedybinis gyvenimas“, parašytas 1912 m., buvo pirmas iš serijos romanų – kartu su „Džonsonu“ (1912 m.), „Bonitos paslaptimi“ (1914 m.) ir „Mole Ūdl“ (1915 m.) – kuriuos Baumas parašė iki 1920-ųjų, ir kurie visi dabar yra dingę. Vyriausiasis Baumo sūnus Frankas vėliau apkaltino savo motiną, Modę Geidž Baum, sunaikinus visų keturių knygų rankraščius, tačiau kai kurie vėlesni šaltiniai teigia, kad tai tebuvo gandas, atsiradęs po to, kai Frankas buvo išbrauktas iš Modės testamento dėl mėginimų paversti „Ozą“ prekiniu ženklu.
Romanas apie I-ąjį pasaulinį karą, Ernestas Hemingvėjus
1922 m. lankydamasis Europoje, Ernestas Hemingvėjus kartu su savo pirmąja žmona Hedli Ričardson laukė traukinio Paryžiaus Gare-de-Lyon stotyje, kai Hedli paliko ir prarado lagaminą su beveik visais iki to laiko Hemingvėjaus parašytais kūriniais. Be kitų rankraščių, lagamine taip pat buvo ir iki galo nebaigtas romanas apie Pirmąjį pasaulinį karą, kurio Hemingvėjus vėliau niekada nebandė parašyti iš naujo.
„Antras kartas“, Silvija Plat
Visi gerai žino, kad po Silvijos Plat savižudybės 1963 m. jos atskirai gyvenęs vyras, būsimas Didžiosios Britanijos poetų sąjungos laureatas Tedas Hjudžesas, sunaikino kai kuriuos jos paskutinius kūrinius bei paskutinę jos memuarų dalį, vėliau paaiškinęs savo veiksmus tuo, jog jis „nenorėjo, kad tai perskaitytų jos vaikai“. Negana to, bėgant metams dingo dar kelios Plat memuarų dalys bei maždaug 130 rašomąja mašinėle parašytų puslapių iš dingusio antrojo rašytojos romano, deramai pavadinto „Antras kartas“. Neaišku, ar prie jų dingimo Hjudžesas taip pat prikišo nagus, tačiau pusiau autobiografinis romano turinys (Plat laiške draugei atskleidė, jog romanas yra „apie žmoną, kurios vyras pasirodo esąs neištikimas mergišius“) paskatino kalbas, kad jis tuos kūrinius slapčia sunaikino arba paslėpė tam, kad apsaugotų savo reputaciją.
