Mes visi žinome, kad mokslas yra nuostabi priemonė tyrinėti mus supantį pasaulį. Tačiau, kaip tai puikiai žino redaktoriumi virtęs medikas Ivanas Oranskis, jis nėra tobulas.
Oranskis, kuris redaguoja naujienų portalą „MedPage Today“ ir yra įkūręs internetinę svetainę „Retraction Watch“, atkreipia visuomenės dėmesį į taip vadinamą „blogąjį“ mokslą – mokslinius tyrimus, kuriuos po jų išleidimo paneigia mokslinė bendruomenė. Jo teigimu, iš kiekvienais metais visame pasaulyje pasirodančių 2-3 mln. mokslinių straipsnių, 500-600 jų vėliau yra paneigiami. Tai nėra didelis skaičius, tačiau vis tiek neramina žinant, kiek daug straipsnių, su kuriais kasdien susiduriame, galbūt yra paremti netikslia ar netgi melaginga medžiaga.
Kodėl taip nutinka? Ką reikia kaltinti dėl tų menkaverčių tyrimų, ir kodėl jie prasprūsta redaktoriams pro akis? Dar svarbiau, kaip paprastam skaitytojui žinoti, ar paskutinės mokslinio pasaulio naujienos nėra melas? Šiuos ir kitus klausimus „The Huffington Post“ ir uždavė Oranskiui.
- Kaip galima paaiškinti visą tą „blogąjį“ mokslą?
- Labai svarbu atskirti tai, ką žmonės dažnai vadina „bloguoju mokslu“, nuo melagingų straipsnių, kurie iš tiesų pasitaiko labai retai. Yra tyrimų, kurių rezultatų atkartoti nepavyksta, ir jie kai kuriose srityse galimai sudaro daugiau nei pusę visų tyrimų, bet jie niekaip ar beveik niekaip nėra susiję su melu. Tiesa ta, kad kiekvienais metais tam tikruose leidiniuose, kurie neturi kokybės mechanizmų, pasirodo šimtai tūkstančių „mokslinių“ tyrimų. Taip pat pasitaiko visiškai idealiai atliktų tyrimų, kuriuose kažkur įsivėlė klaida – kartais taip, kad garantuotų tam tikrą rezultatą. Maždaug du trečdaliai tokių mokslinių straipsnių yra atšaukiami dėl netinkamos metodikos: rezultatų sufalsifikavimo, jų pateikimo iš tam tikros pusės, ar seno gero nuplagijavimo. Tik penktadalis straipsnių
atšaukiama dėl netyčinės klaidos.
Oranskis, kuris redaguoja naujienų portalą „MedPage Today“ ir yra įkūręs internetinę svetainę „Retraction Watch“, atkreipia visuomenės dėmesį į taip vadinamą „blogąjį“ mokslą – mokslinius tyrimus, kuriuos po jų išleidimo paneigia mokslinė bendruomenė. Jo teigimu, iš kiekvienais metais visame pasaulyje pasirodančių 2-3 mln. mokslinių straipsnių, 500-600 jų vėliau yra paneigiami.
- Ar galite duoti kokių nors neseniai paneigtų straipsnių pavydžių?
- Pora smarkiai išreklamuotų mokslinių straipsnių apie kamieninių ląstelių tyrimus 2014-aisiais pasirodė respektabiliame moksliniame žurnale „Nature“ ir buvo atšaukti po to, kai kitiems mokslininkams nepavyko atkartoti jų rezultatų. Paaiškėjo, kad tyrimų metu buvo naudojama bloga metodika. Kitu atveju vienas tyrimas žurnale „Science“ tvirtino, jog homoseksualūs asmenys moka geriau įtikinti kitus žmones tos pačios lyties santuokų nauda. Tie duomenys beveik 100 proc. buvo suklastoti.
- Kaip nutinka, kad kaidingus tyrimus spausdinantys žurnalai laiku nepamato tokių dalykų?
- Žurnalų redaktoriai nepastebi klaidų dėl pačių įvairiausių priežasčių. Viena jų, pateikiama dažniausiai, yra ta, kad jeigu kas nors tikrai žūtbūt siekia sufalsifikuoti rezultatus, to kitiems tyrimą vertinantiems mokslininkams pastebėti kone neįmanoma. Taip pat prisideda tas dalykas, kad mokslininkų yra prašoma įvertinti vis daugiau ir daugiau tyrimų, o mokslas tampa vis labiau specializuotu. Tai reiškia, kad kiekviename atitinkamame moksliniame lauke yra vis mažiau kompetentingų specialistų, galinčių vertinti tuos tyrimus.
- Į ką, vertindamas bet kokį tyrimą, atkreipiate dėmesį pirmiausia?
- Visuomet pažiūriu, ką autoriai sako apie tyrimo trūkumus. Jeigu jie nepamini jokių, aš iškart bėgu. Jeigu pamini, tai padeda man pažvelgti į išvadas iš kitos perspektyvos. Taip pat pažiūriu, ar dar kas nors vertino tyrimą prieš mane. Kaip jau išsiaiškinome, tai nėra visiškas šimtaprocentinis geros kokybės garantas, bet bent jau reiškia, kad kažkas jį perskaitė prieš perduodant žiniasklaidai.
- Daugybė mokslinių straipsnių yra paneigiami po to, kai juos plačiai išreklamuoja žiniasklaida. Vadinasi, žurnalistai nemoka atskirti teisingo mokslo nuo klaidingo?
- Ir aš negimiau mokėdamas juos atskirti! Jeigu patys mokslininkai praleidžia tokius tyrimus, nereiktų stebėtis, kad kai kurie žurnalistai bus įsitikinę, jog prieš akis mato gerą, moksliškai patvirtintą tyrimą. Ne tik mokslininkai, bet ir žurnalistai niekuomet neturi prarasti budrumo.
- O ką daryti paprastam žmogui, kuris nenori būti apgautas „blogojo“ mokslo?
- Siūlau paskaityti tokias internetines svetaines kaip HealthNewsReview.org, kurios kritiškai pažvelgia į spaudoje pasirodančias naujienas, ir padeda išmokti vertinti jas skeptiškai. Yra tikrai daug puikių mokslinių portalų, tiek didesnių, tiek mažesnių. Negalime sakyti, kad mokslinių tyrimų sistema yra brokuota, tačiau visi sutiksime, kad tokia yra mokslinių tyrimų išleidimo į viešumą sistema. Būtent ją reikia tvarkyti.
