Popiežius Pranciškus praėjusią savaitę su taikos žinute lankėsi Centrinėje Afrikos Respublikoje, smurto tarp musulmonų ir krikščionių kovotojų draskomoje šalyje, kuri akimirkai aprimo pagerbiant pontifiko vizitą, tačiau, tik jam išvykus, žiaurumai atsinaujino. Jau kitą dieną po apsilankymo buvo rastas negyvas musulmonas, bandęs pabėgti iš sostinės Bangio musulmonų anklavo, apsupto daugiausiai krikščionių sukilėlių. Dar po dviejų dienų kovotojai iš daugiausia musulmoniško „Seleka“ judėjimo nužudė aštuonis civilius perkeltų asmenų stovykloje netoli centrinio Bambario miesto.

Smurtas CAR prasiveržė 2013-aisiais, kai „Seleka“ perėmė vyriausybės kontrolę, o prieš juos kovoti stojo krikščionys sukilėliai. Žiaurumai greitai tapo nebekontroliuojami, augant nusikaltimams prieš civilius, dėl kurių gyvybių neteko mažiausiai 5 000 žmonių, o dar beveik milijonas turėjo palikti savo namus.

„The Huffington Post“ prisėdo pasikalbėti su Marcusu Bleasdale‘u, daug apdovanojimų pelniusiu fotografu, tapusiu kai kurių baisiausių konflikto dienų liudininku. Jis ir Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos nepaprastųjų padėčių direktorius Peteris Bouckaertas kartu keliavo po karo nuniokotą šalį, rinkdami žmonių liudijimus ir darydami nuotraukas, kurias Bleasdale‘as surinko į fotoalbumą pavadinimu „The Unravelling: Central African Republic“.

- Kodėl nuotraukų seriją ir knygą pavadinote „The Unravelling“ (liet. iširimas)?

- Iš esmės mes patys tai matėme. Mes matėme šalies iširimą, vyriausybės iširimą ir per šimtus metų užmegztų santykių tarp skirtingų etninių bei religinių grupių iširimą. Istoriškai Centrinė Afrikos Respublika buvo vieta, kur žmonės traukdavo prieglobsčio – jie čia pastaruosius 100 metų atvykdavo iš Čado, Kongo ir Sudano. Skirtingos etninės ir religinės grupės gyveno kartu ir tuokėsi tarpusavyje metų metus. Šie šalyje susikūrę eklektiški santykiai iširo vos per kelias savaites.

- Jau dešimtis metų fotografuojate Centrinę Afrikos Respubliką ir kitus konfliktus regione. Ar jus šokiravo tai, kaip greitai ir baisiai situacija pablogėjo CAR?

- Mane ne taip šokiravo pirminis vyriausybės perėmimas, kurį įvykdė „Seleka“ judėjimas, kur kas labiau šokiravo tai, kaip greitai prasidėjo sukilimas prieš musulmonų populiaciją, ir koks jis agresyvus, žiaurus ir asmeniškas tapo labai, labai greitai.

- Kodėl jums buvo taip svarbu dokumentuoti šiuos žiaurumus?

- Pirmą kartą pradėjau dokumentuoti musulmoniškosios „Seleka“ vyriausybės vykdomus žmogaus teisių pažeidimus kartu su Žmogaus teisių stebėjimo organizacija 2013 m. rugpjūtį. Mes sugrįžome gruodį, ir buvome ten gruodžio 5 d., kai sukilėliai pradėjo gana akivaizdžiai koordinuotą puolimą prieš kelis miestus visoje šalyje, kuris tęsėsi kelias dienas. Kai sugrįžome 2015-ųjų pradžioje, „Seleka“ judėjimas pabėgo iš Bangio į šiaurinius regionus, o Bangis ir kiti miestai sukilo ir pradėjo pulti musulmonų populiaciją ir jų nuosavybę. Šie įvykiai buvo labai mažai skelbiami pasaulio žiniasklaidos. Buvo dienų, kai žinojau, kad vienu metu visoje šalyje yra gal trys, keturi ar penki skirtingi žurnalistai ir fotografai. Tie įvykiai buvo tiesiog beviltiškai nepasakojami, ir niekas nežinojo, kas čia vyksta. Jungtinių Tautų atstovų taip pat čia nebuvo dėl saugumo problemų ir apribojimų. Taigi, vienintelis būdas, kaip galėjome sužinoti, kas vyksta, ir padėti žmonėms – kaip kad tai, pavyzdžiui, padarė Prancūzijos vyriausybė – tai skelbti naujienas kartu su Žmogaus teisių stebėjimo organizacija.

- Ar darbas su šiuo konfliktu pakeitė jus, asmenine arba profesine prasme?

- Taip, žinoma. Tai buvo nepaprasto žiaurumo konfliktas, ir labiausiai asmeniška man buvo tai, kad didžioji dalis žudynių vyko labai atvirai. Mes daug, daug kartų patys matėme atvejus, kai žmonės būdavo užpuolami ir nužudomi tiesiai mums prieš akis, ir mes nieko negalėjome padaryti, nes tai buvo minios įtūžis. 200 ar 300 žmonių nužudydavo vieną žmogų tau prieš akis, ir tu negali padaryti nieko, tik tai užfiksuoti, kad įsitikintum, jog tų žiaurumų kaltininkai vėliau už tai turės atsakyti. Kai matai tokį elgesį iš taip arti, ir vykdomą su tokia didžiule neapykanta, nenuostabu, kad tai turi tu įtakos. Bet ar tai pakeitė mano darbo procesą? Manau, kad dabar labiau ne kada anksčiau suprantu, kaip svarbu yra dokumentuoti tas nežinomas istorijas, ypač kai naujienų tarnybos neturi resursų, kad atsiųstų savo žmones. Buvome Centrinėje Afrikos Respublikoje ir per 20-ąsias Ruandos genocido etines. Ir vėl matėme tą labai asmenišką neapykantą, ir jeigu ne žmogaus teisių grupės ir nevyriausybinės organizacijos, kurios ten buvo, bei jų labai veiksmingas bendradarbiavimas, labai lengvai galėjome sulaukti antros Ruandos.

- Ar turite savo mėgstamiausią nuotrauką iš šios serijos?

- Negalėčiau pavadinti nė vienos tuo laiku padarytos nuotraukos mėgstamiausia. Tai nebuvo pats lengviausias mano darbas. Tačiau yra viena, kuri mane sujaudino labiausiai, kuomet nufotografavau susitikimą tarp motinos ir jos sūnaus Eliamo, kuris buvo pagrobtas „Selekos“ kartu su savo tėvu. Radome Eliamą ir jo tėvą visiškai nustekentus pakelėje, po to, kai jiems pavyko pabėgti, ir nuvežėme juos pas šeimą. Tai buvo nepaprastai jaudinanti akimirka. Vilties ir amžinos meilės tarp motinos ir jos vaiko akimirka tikriausiai buvo ta, kuri mano širdyje liks dar labai ilgą laiką.

- Konfliktas CAR pašaliniams gali pasirodyti tolimas ir svetimas. Ar jame buvo kokių didvyriškų žmonių, apie kuriuos turėtume žinoti?

- Buvo labai daug žmonių, tiek iš religinių bendruomenių, tiek civilių, kurie gynė kitus atakų metu. Daugybė dvasininkų gynė musulmonų populiacijas savo miestuose. Jie rizikavo savo gyvybėmis, kad užtikrintų saugumą žmonių, priklausančių religijai, kurios atstovai puldinėjo jų pačių žmones. Tai darė daugybė musulmonų imamų ir katalikų kunigų – pernelyg daug, kad galėčiau išvardinti.

- Kaip manote, ar popiežiaus vizitas turės kokios nors įtakos šiam konfliktui?

- Aš pats savęs dažnai klausiu šio klausimo. Manau, kad jis gali atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta šalyje, bet, vėlgi, nepaisant visų pastangų, kurios metų metus yra dedamos į tokias šalis kaip Centrinė Afrikos Respublika, mes vis dar tiksliai nežinome, kaip judėti į priekį. Nors aš ir manau, kad demokratija yra sprendimo raktas, labai sudėtinga sugalvoti, kaip surengti rinkimus šioje šalyje, kurios musulmonų dauguma glaudžiasi Kamerūno ir Čado pabėgėlių stovyklose, ir vadinti tokią vyriausybę teisėta. Ir, tuo pat metu, visose pusėse vis dar yra ginkluotų grupių, ir toliau gąsdinančių civilius. Taigi nematau, kaip galėtume taip anksti forsuoti demokratinį procesą šalyje prieš tai nepabandydami bent iš dalies demobilizuoti ir nuginkluoti kovotojus, bei neužtikrindami saugumo civilių populiacijai. Popiežiaus vizitas padės atkreipti dėmesį į CAR problemas kokiam laikui, penkioms minutėms, dešimčiai minučių, vienai dienai, dviem? Ką iš tiesų turėtume padaryti, tai sutelkti savo dėmesį apskritai į visą priverstinių rinkimų organizavimą šalyje, kuri galbūt tam nėra visiškai pasirengusi.

- Kas ten šiuo metu vykdo daugiausiai žiaurumų?

- „Seleka“ judėjimas skyla – kai kurios jo dalys jau norėtų susėsti aplink stalą dialogui, kitos yra patenkintos status quo, o dar kitos norėtų padalinti šalį tarp musulmonų populiacijos šiaurėje ir krikščionių populiacijos pietuose. Yra tiek daug nesutarimų tarp tų grupių, kiek ir smurto tarp „Selekos“ ir sukilėlių krikščionių. Jeigu nukeliausite į kai kuriuos regionus, pamatysite, kad ten tos organizacijos iš esmės yra mažytės karalystės. Tos vietos yra pelno šaltiniai karo vadams. Visi gamtiniai resursai, kuriuos turėjo šalis – auksas, deimantas ir mediena – krauna tas tolimas vietoves kontroliuojantiems žmonėms milžiniškus turtus. Labiausiai tai akivaizdu, kai pamatai, kokius ginklus turi tie žmonės. Sukilėliai jau nebevaikštinėja su paprastais medžiokliniais šautuvais, dabar jie apginkluoti AK-47, RPG bei ganėtinai profesionaliomis granatomis. Taip pat ir „Seneka“ gauna kažkokį finansavimą ir paramą iš išorės.

- Ar planuojate sugrįžti į CAR artimoje ateityje?

- Taip, šiuo metu ten darau projektą „National Geographic“ žurnalui, ir toliau tęsiu savo pradėtą darbą.