Šių metų XV kongresas vyko visą savaitę: liepos 6–7 dienomis buvome Helsinkyje ir liepos 8–12 dienomis – gamtos apsuptyje esančiame Piispalos jaunimo centre. Kongreso, kaip ir pačios Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (toliau PLJS), istorija labai įdomi ir ilga. Pirmasis Kongresas susibūrė 1966 metais JAV. II kongreso metu buvo įkurta PLJS, egzistuojanti nuo 1972 metų iki dabar. Tuo metu užsienyje gyvenančius lietuvių jaunuolius jungė neaiški, okupacinė Lietuvos padėtis, todėl Sąjungos veikla buvo orientuota į kultūros, tapatybės išsaugojimą bei diplomatinį tolimos tėvynės atstovavimą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasikeitė Sąjungos misija, prasidėjo stambūs organizaciniai darbai. 2004 metais, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms, didelis skaičius jaunų lietuvių emigravo, susikūrė daug naujų jaunimo sąjungų, kurios iki šiolei aktyviai veikia. Jų veikla yra labai svarbi puoselėjant lietuvišką tapatybę, skatinant užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva, gerinant sąlygas norintiems sugrįžti į Lietuvą.
Šių metų Kongreso vienas iš uždavinių buvo suburti jaunimo organizacijų lyderius į vieną vietą ir sukurti jiems palankias sąlygas bendrauti, dalintis patirtimi ir idėjomis, siekiant paskatinti naujas iniciatyvas savo gyvenamosiose šalyse, inicijuojant diskusijas aktualiais emigracijos ir išeivijos klausimais.
Norėdami kuo geriau atstovauti Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos interesams, šių metų Kongresui stengėmės kuo geriau pasiruošti: pirkome atminimo dovanas Kongreso šeimininkams, pasikartojome Sąjungos įstatus, aptarėme, kokias mūsų krašto jaunimo problemas norėtume išryškinti.
Pirmą kartą penkiese (visada gaudavome 1–2 vietas) iš Punsko į Taliną atvykome ankstų rytą. Turėjome keletą laisvų valandų iki mūsų kelto išplaukimo, todėl nusprendėme aplankyti senamiestį, kuris, kaip ir Vilniaus, įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą. Buvusioje turgaus aikštėje mūsų apsilankymo dieną vyko viduramžių mugė. Pusryčiaudami kavinėje supratome, kad klaidingas stereotipas, jog estai yra lėti: nors buvo ankstyvas rytas, gyvenimas mieste virte virė. Visi, kaip ir mes, kažkur skubėjo. Dar turėdami šiek tiek laiko spėjome pamatyti Tompea pilį, kurioje šiuo metu yra įsikūręs Estijos Parlamentas. Būtent čia kasmet baigiasi estafetinis bėgimas „Baltijos kelias“, primenantis Baltijos kelią ir mūsų tautos kelią nepriklausomybės link. Atsipalaidavę, besigrožėdami senosios architektūros vaizdais, viena pagrindinių – Virų gatve nukeliavome į keltą. Beplaukiant juo, Helsinkio uostą buvo lengva pastebėti – žuvėdros karpė dangų vos pasirodžius pirmoms suomiškoms uolėtoms saloms.
Išlipę ant sausumos Helsinkyje, mums nežinomo miesto gatvėmis keliavome į visų Kongreso dalyvių susitikimo vietą – svečių namus „Omena“. Čia mus labai maloniai pasitiko organizatoriai – Suomijos lietuvių jaunimo sąjungos „Silta“ nariai Vitalija ir Andrius, taip pat linksmi Kanados, Švedijos sąjungų delegatai. Vėliau kartu nuėjome į netoli esančią ambasadą, kur mūsų visų jau laukė Lietuvos ambasadorius Suomijoje Valdemaras Sarapinas. Po labai šilto priėmimo ambasadoje Suomijos nacionalinio operos ir baleto teatro amfiteatre vyko oficiali Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso atidarymo ceremonija, kurią sveikinimo kalba pradėjo ambasadorius V. Sarapinas. Pasveikindamas į Helsinkį gausiai susirinkusius lietuvius iš viso pasaulio, jis mums priminė, kad ne veltui PLJK vyksta Suomijoje, kurios Nepriklausomybės 100-mečio šūkis yra „Kartu“. Ambasadorius pabrėžė jaunimo organizacijų reikšmę ir jaunimo iniciatyvą bei motyvaciją stiprinti užsienyje gyvenančių lietuvių tautinį identitetą, Lietuvos kultūros sklaidą užsienyje ir įkvėpti jaunąją kartą tęsti aktyvią lietuvių bendruomenių užsienyje veiklą. Vakarą pratęsė linksmas Stokholmo lietuvių šokių kolektyvas „Baltija“ ir Vilniaus dainų mylėtojų klubo mišrusis choras. Devintą valandą visi (kartu su viso pasaulio lietuviais) sustojome su Lietuvos vėliavomis ir giedojome Lietuvos himną.
Antrą Kongreso dieną Lietuvos ambasadoje Suomijoje mūsų laukė susitikimas su pirmuoju PLJS pirmininku kunigu Antanu Saulaičiu ir arkivyskupu Gintaru Linu Grušu (PLJS pirmininkavo 1983–1987 m.). Buvo labai įdomu išgirsti jų prisiminimus apie užsienio lietuvių norą kovoti už Lietuvos laisvę okupacijos laikais, apie PLJS kūrimosi istoriją ir svarbą. Jie dalijosi patarimais, skatino nebijoti naujų iššūkių, vienytis bendram tikslui, puoselėti ilgametes sąjungos tradicijas.
Organizatoriai po pietų norėjo mus geriau supažindinti su Suomijos istorija ir jos sostine. Plaukiojome laivu po Helsinkio pakrantę su audiogidu, važinėjome turistiniu autobusu siauromis miesto gatvėmis, sustodami svarbesnėse vietose. Aprašinėti Helsinkio pajūrio vaizdų neverta, tai reikia pačiam pamatyti. Tačiau reikėtų paminėti uolėtas salas aplink miestą, kuriose yra įsikūrę muziejai, parkai, pilna gražių vaizdų, o pačiame mieste – žuvų turgus, sena turgaus aikštė, katedra, Senato aikštė. Šios salos mums paliko didžiausią įspūdį. Negalėjome ilgai užtrukti, nes vakare laukė susitikimas su Suomijos lietuvių bendruomene ir lietuviškos mišios Šv. Henriko bažnyčioje. Po mišių autobusas nuvežė mus į centrinę Suomijos dalį, miestelį Piispala, – vietą, kur turėjo prasidėti formalioji Kongreso dalis.
Piispaloje, apsupti žalumos, skandinaviškų mažų medinių namukų, kiekvieną dieną turėjome anksti keltis, nes visų laukė dideli darbai. Nuo pat ryto iki vakaro vyko Studijų dienos arba delegatų suvažiavimo oficialioji dalis. Jos metu kiekviena sąjunga turėjo PLJS atsiskaityti už savo kadencijos veiklą, buvo kartu priimami sąjungos įstatų pakeitimai, keičiami nuostatai, išrinkta nauja PLJS valdyba. Klausėme lektorių pranešimų, vyko diskusijos apie užsienio lietuvių regionines ir globalias problemas. Remdamiesi šiomis diskusijomis suformavome pagrindines darbo gaires ateinantiems ketveriems metams, kurių turės laikytis ne tik naujai išrinkta PLJS valdyba, bet ir kiekvienos sąjungos užsienyje nariai. Be to, mus suvienijo suomiškos baltosios naktys ir vakarinė integracinė dalis, kurios metu plaukiojome vikingų laivu, žaidėme boulingą, prakaitavome tikroje suomiškoje pirtyje, varžėmės mažojoje olimpiadoje, dainavome ir šokome. Visa tai atskleidė mūsų talentus, sustiprino bendruomeniškumą.
Labai gaila buvo išsiskirti paskutinę dieną. Atvažiavome čia kaip delegatai, išvažiavome kaip draugai, pasikeitę patarimais, nuomonėmis ir kontaktais, padėsiančiais ateityje kurti bendrus projektus.
Mūsų, Lenkijos lietuvių, jaunimo sąjunga iškėlė šias problemas: kaip padėti išlikti ir išsaugoti Punsko Kovo 11-osios licėjų, poreikį apsibrėžti aiškią sąjungos poziciją dėl dvigubos pilietybės įteisinimo Lietuvoje, skirti didesnį sąjungos dėmesį etninių Lietuvos žemių jaunimo veikloms, išsaugoti ir įtraukti naujų narių iš Rusijos ir Baltarusijos. Svarbiausia, kad visos šios mūsų mintys buvo įtrauktos į naujas sąjungos veiklos gaires. Aidis Staskevičius buvo išrinktas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininku, o kitas Kongresas vyks mūsų krašte. Visa Punsko lietuvių jaunimo sąjunga dėkoja Lenkijos lietuvių bendruomenei, Punsko savivaldybei už pasitikėjimą ir nuoširdžiai bei atsakingai rengsis kitam Kongresui. O iki to laiko reikia nuveikti daug darbų ir įgyvendinti nemažai sumanymų, bet viskas įveikiama ir įgyvendinama. Svarbiausia – geri norai dirbti Lietuvos ir savo krašto bendruomenės labui.
Irena Kowalewska, Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga
