Iš ko dažnai pasaulyje atskirsi žmogų iš postsovietinės erdvės? Iš rusiškų keiksmažodžių ir priežodžių. Liejasi, regis, nežinoma kalba, bet jei šiek tiek nutuoki apie itin daug prasmių turinčią buvusios SSRS nenorminę leksiką, tai triaukščiai posakiai viską išduoda.
Lietuvoje per carinius metus ir sovietinę okupaciją rusiški keiksmažodžiai įskiepyti kaip kokie Sosnovskio barščiai. Bukas kalinių ir lagerių žargonas sklando tarp mūsų nuo profesūros iki darželinukų. Pavaro ir vyrai, ir moterys. Su sąmone ir be jos.
Kai Arvydas Sabonis žaidė NBA, turbūt visi Portlando sirgaliai mokėjo, jų nuomone, trumpą lietuvišką žodį „b...t“. Nesakysi gi „rupūs miltai“, kai tavo erdvėje tarsi tankas sukiojasi koks nors Shaquille'as O'Nealas.
Keiksmažodžiai yra neišnaikinama ir reikalinga kalbos dalis, kaip prieskoniai maistui. Apie jų reikšmę ir svarbą prirašyti ir teberašomi traktatai. Bet tai – kita tema. Rusišką žargoną ir rusiškus keiksmažodžius mūsų kalboje norėtųsi išnaikinti. Nes jie – tarsi nepriklausomos Lietuvos elektros tinklai, priklausomi nuo Maskvos.
Aušrys Kriščiūnas „Tynta“ feisbuke prieš Naujuosius paskelbė vajų prieš rusišką priežodį „davaj“. Didžiausia diskusija užvirė, kuo pakeisti šį žodį. Nesvarbu, kuo pakeisime, nesakykim „davaj“ ir atsiras kitas žodis. Kaip pastebi A.Kriščiūnas – „baisiausia, kad šiuo žodžiu taškosi net ir žalias jaunimėlis, kuris nei sovietmetį atsimena, nei išvis rusų kalbą moka“.
1936 metų savaitraštyje „Jaunoji karta“ radau žinutę (kalba netaisyta): „Baus už keiksmus. Atitinkamos įstaigos baigia ruošti nuostatus, kuriais baus už vartojimą nepadorių žodžių viešose vietose. Ypač bus aštriai baudžiama už biaurių rusiškų keiksmų vartojimą. Tai sveikintinas žygis, kuris sudraus ir išnaikins biaurų keiksmų paprotį.“
Bjaurus keiksmų paprotys, kaip matome, neišnyko, o per sovietinę okupaciją buvo dar ir pastiprintas. Tačiau nereikalingi žodžiai išnyksta, jei jie tikrai nereikalingi. Kas dabar atsimena ką reiškia „šapokliakas“? Daugelis pradės pasakoti apie sovietų animacijos buržuazinės inteligentijos moteriškę, kuri kenkia krokodilui Genadijui ir jo draugui apelsino išperai. Betgi šapokliakas (pranc. chapeau claque) buvo vyriška skrybėlė, kurią suspausdavo į diską ir baliuje nešiodavosi pasikišę po pažastimi.
Retas dabar žino, kaip atrodo ir diemedis. Kažkada kiekvienoje Lietuvos sodyboje augo šis, į didelę rūtą panašus augalas. Bene žinomiausias Salomėjos Neries eilėraštis yra „Diemedžiu žydėsiu“. Ir kokia lemtis – diemedžio žydėjimas virto bolševiko keliu. Vėliau Lietuvoje išnyko ne tik bolševikai, bet ir diemedžiai.
Juk nepulsim dabar dėl vieno niekšelio Lietuvoje kirsti putinų. Didžiai naudingas ir sveikatingas augalas. Tegu geriau išnyksta nereikalingi žodžiai – pabandom nors vieną dieną apsieiti be jų. Žinau, kaip tai sunku. Bet vis tiek bandysiu.
Šaltinis: 15min
