Bažnyčia, besiklausanti šeimų, einanti į šiandienos visuomenę, žvelgianti į visas jos briaunas, kurias atneša šiuolaikinė tikrovė. Tokios sinodo tendencijos. Kalbinti sinode dalyvaujantys sutuoktiniai iš Pietų Afrikos, atvykę kaip liudytojai, sakė, kad čia nuoširdžiai ieškoma bendro, visiems priimtino sprendimo, išraiškos formų. Derinamas kiekvienas žodis, už kurį bus balsuojama, ieškant bendro sprendimo – tai tikrai nėra lengva atsižvelgiant į tai, kokia gausybė klausimų svarstoma. Vienas svarbiausių akcentų – Bažnyčia turi rūpintis, kaip pasiekti tuos žmones, kurie išgyvena sudėtingas situacijas, o ne atstumti juos nurodant, kad jie gyvena netvarkingai, ir neįsiklausyti, netraukti prie savęs. Kita vertus, Bažnyčia turi drąsinti sutuoktinius, gyvenančius pagal Bažnyčios mokymą, turi skirti jiems daugiau dėmesio, rūpintis šiais gražiais santuokų pavyzdžiais. Skatinama atsižvelgti į sutuoktinių patirtį, kad patys dvasininkai labiau remtųsi sutuoktiniais, išlaikiusiais santuoką, jų liudijimais, o ne bendromis frazėmis, kurios kartais neprabyla šių dienų žmonėms.
Į sinodą pasaulietinė žiniasklaida žvelgia pro padidinamąjį stiklą, laukdama žinių tik keliais rūpimais klausimais. Ji stengiasi sukurti įtampos nuotaiką, sukurdama konfliktų įspūdį ten, kur jų nėra. Galbūt tai susiję ir su žiniasklaidos išpučiamais faktais, klaidingomis interpretacijomis, galbūt ir su lūkesčiais, kurių daug ir kurie gerokai perdėti. Štai paskutinis toks pavyzdys – paskelbus ataskaitą, apžvelgiančią sinodo tėvų pirmosios savaitės pasisakymus, žiniasklaidoje jau nuvilnijo įvairios interpretacijos, nusigriebus porą citatų, „drąsių ištraukų“ išsiskyrusių ir sudariusių antrą, civilinę santuoką asmenų, kartu gyvenančių nesusituokusių porų ar homoseksualių asmenų atžvilgiu.
Ataskaita nėra galutinis dokumentas
Sinodo tėvai, susirinkę į kalbines grupes, aptarinėjo ataskaitą. Vieni vengrų kardinolo Erdo parengtą dokumentą „Relatio post disceptationem“ gyrė, kiti išreiškė susirūpinimą, kad šis darbinis dokumentas paliko per plačias erdves klaidingoms interpretacijoms, keliančioms sumaištį. Tuo suskubo pasinaudoti ir sekuliarioji žiniasklaida. Pasipylus spaudos atsiliepimams apie ataskaitą, kurią kai kurie komentatoriai pavadino „revoliucine“, kasdieniniame susitikime su žurnalistais, kuriame antradienį dalyvavo spaudos salės direktorius kun. Federico Lombardi, kard. Fernando Filoni, Tautų evangelizacijos kongregacijos prefektas, Durbano arkivyskupas Wilfridas Foxas Napieras, kalbinių grupių moderatorius, pabrėžta, kad ataskaita nėra apibrėžtas galutinis dokumentas, tačiau darbinis tekstas, apibendrinantis diskusijas, kurios šią savaitę aptarinėjamos grupėse. Pasak Filoni, nustebino žiniasklaidoje pasirodžiusios pirmosios reakcijos: „Kažkas sėjo tikrą painiavą, lyg popiežius būtų kažką sakęs, lyg sinodas būtų nusprendęs... Visa tai netiesa“. Ataskaitos paskelbimas turėjo padėti labiau įvardyti lūkesčius.
Jam pritarė ir kard. W. Napieras, kuris sakė tikintis, kad taip gali iškilti bendra sinodo, o ne tam tikros grupės vizija. Pabrėžiama, kad sinodo pasisakymai laisvi, vėliau jie perkelti į ataskaitą. Tai gerai atspindi sinodo nuostatą, tačiau reikia gerinti kontekstualizavimą. Pasiūlyta daugiau kalbėti apie šeimas, ištikimas Evangelijos mokymui, taip ryškiau pabrėžti, kad santuoka neišardoma, kad tikinti, graži šeima yra ne tik įmanoma, bet ir gyvuojanti visuomenėje. Kard. Filoni sako, jog pirmasis lūkestis ir yra padrąsinti šeimas, parodyti, kad jos yra dėmesio centre.
Ataskaitoje paliesta homoseksualių porų tema sukėlė didžiausią žiniasklaidos susidomėjimą. Ataskaitoje sakoma, kad homoseksualūs asmenys turi būti gerbiami, Bažnyčia visiems turi būti svetingi namai, tačiau reikalavimai homoseksualias poras prilyginti šeimoms nesuderinami su Bažnyčios skelbiama santuokos samprata. Tuo tarpu žiniasklaida, pasiremdama keliais raktiniais žodžiais, pavadino ataskaitą „žemės drebėjimu“ ar „lūžio tašku“ Bažnyčios nuostatoje homoseksualių asmenų sąjungų atžvilgiu.
Taikyti logiką „viskas arba nieko“ neišmintinga
Vysk. Edoardo Menichelli, Ankonos-Psimo ganytojas, dalijasi įspūdžiais apie pirmąją savaitę ir minėtą ataskaitą. „Per šias dienas išmokau nuoširdžios draugystės, dalinantis atsakomybe tarp vyskupų, iš popiežiaus išmokau klausytis. Šeima visur pripažįstama ir norima kaip būtinas visuomenei gėris, tačiau daug šeimų sužeistų, žaizdos pasaulyje yra labai išplitę“, - sako vyskupas.
Pasak jo, ataskaita patvirtina, kad turi būti išklausytas visas šeimų situacijos daugiabriauniškumas. Diskusijų metu išsikristalizavo požiūris, kad reikia nepamiršti sutuoktinių kunigystės: tai jie sudaro santuoką kaip sakramentą. Kunigas palaimina santuoką, tačiau sutuoktiniai yra santuokos subjektai ir tai turi būti atstatyta. Pagal ataskaitą iškyla ir būtinybė Bažnyčiai atnaujinti kalbą, kuria skelbia šeimos evangeliją. Pabrėžiama, kad apie išsiskyrusių asmenų sielovadą neišmintinga galvoti apibendrintai, taikyti vienodus sprendimus, įkvėptus „viskas arba nieko“ logikos. Jiems reikia palydėjimo, o ne tik sprendimo „duoti Komuniją ar neduoti“. Negalime apsimesti, kad tais atvejais nieko nenutiko ir negalime neatsižvelgti į jų situacijas. Gyvename tokiais laikais, kai Bažnyčia nebegali griežtai surūšiuoti įvairių situacijų į lentynėles, pritaikydama tam tikrus bendrus terminus ar sąvokas, kurias esame įpratę vartoti. Šiandien daugelis dalykų išsprūsta iš rankų. Taigi reikia įžengti į šias naujas dinamikas ir lydėti žmones išmintingai, su meile, nuolankiai. „Mes, dvasininkai, turime suprasti problematikas ir sunkumus, kuriuos šeimos patiria įvairiais lygmenimis. Nes būti sutuoktiniais sunku kaip ir būti kunigais“, pamini vysk. Menichelli. Vyskupas pasakoja jau trejus metus savo vyskupijoje kas mėnesį susitinkantis su 80-90 asmenų iš išsiskyrusių šeimų: jie klausosi, jaučiasi paguosti, supranta problemą ir nepyksta ant Bažnyčios, suvokdami, kad atsivertimo kelias nėra nei lengvas, nei greitas.
Vyskupas pakomentavo žiniasklaidos nusičiuptą ataskaitos pastraipą apie homoseksualius asmenis, jų sielovadą. Kiekvienas asmuo yra Dievo dovana ir turi ką duoti kitam. Šia prasme niekas negali to paneigti, kad homoseksualus asmuo gali įnešti savo indėlį į bendruomenės gyvenimą. Problema – kad tai, ką šie asmenys vadina savo teise, nesutampa su Dievo planu, atskleidžiamu Biblijoje: „Mes negalime brautis į šių žmonių sąžines, ne mūsų reikalas teisti. Mes esame pakviesti palydėti ir ugdyti, kad jie suprastų Evangelijos žinią, kuri nėra nukreipta prieš juos kaip asmenis, tačiau jiems, kaip ir kiekvienam, ji gali padėti jiems suprasti savo tapatybę ir išgyventi ją“.
Sinodas – beveik Susirinkimo dvasioje
Pasak kunigo jėzuito Antonio Spadaro, jėzuitų leidinio „Civiltà Cattolica“ direktoriaus, sinode beveik kvėpuojama Susirinkimo oru, Bažnyčia kelia apie save klausimus. Kun. A. Spadaro SJ popiežiaus Pranciškaus skyrimu dalyvauja vyskupų sinodo apie šeimą sesijose. Jis cituoja popiežiaus žodžius, pasakytus sekmadienį per Viešpaties Angelo maldą: Dievas nediskriminuoja ir kviečia į puotą visus, nenubrėžia jos ribų, nes Dievo Karalystė nėra „bažnytėlė“, kur galima patogiai įsitaisyti scenos viduryje“. Atsakydamas į klausimą, ar galima po šios sinodo asamblėjos tikėtis naujovių dėl Komunijos išsiskyrusiems ir antrą civilinę sąjungą sudariusiems asmenims, kun. A. Spadaro teigia, jog sinode vyksta atviras pastoracinis tyrimas. Diskusijos šiuo klausimu įeina į platesnę viziją ir nekvestionuoja santuokos neišardomumo. Sinodas rūpinasi šeima kaip gyvų santykių branduoliu: vaikai, tėvai, draugai. Tai turtas šiais laikais, kai rizikuoja įsigalioti atskirtis ir individualizmas.
Spauda neretai pabrėžia nuomonių išsiskyrimą tarp pastoracijos novatorių ir doktrinos konservatorių sinodo salėje, ar tai laisva diskusija? Kun. Spadaro sako, kad salėje vyrauja labai rami atmosfera, kaip per dvasines pratybas. Skiriasi ne pavieniai pasisakymai, tačiau sinodo dinamika. Suprasti padės įsivaizdavimas, kad sakramentai nėra skirstomi pagal normatyvines nuostatas, galiojančias bendras taisykles, tačiau žvelgiant į asmenis ir jų istorijas, kaip jie jas išgyvena. Pasak A. Spadaro SJ, šiuo momentu sinodo vaisius yra išraiškos ir lyginimo laisvė, galima sakyti viską be baimės. Vyrauja begalinis įsiklausymas, pilno ir atviro dialogo klimatas. Anot kun. Spadaro, iškyla Bažnyčia, kuri kelia klausimus apie save ir savo misiją. Plačiai lyginamos Bažnyčios vizijos, o ne nuomonės apie tam tikrus tikėjimo gyvenimo aspektus, ir tai vyksta daug radikaliau nei matosi paviršiuje. Karo lauko ligoninė, apie kurią kalba Pranciškus, nebėra vien gražus poetinis įvaizdis, tačiau tikras bažnytinis modelis, kuris veda link Bažnyčios misijos ir sakramentų vertės atgaivinimo.
Apie Susirinkimo dvasią užsimena ir arkivyskupas Bruno Forte, specialusis sinodo sekretorius. Jis sako, jog sinodalumui būdinga ne tik „klausyti visų“, tačiau „keliauti kartu“: kartu augti, bręsti, nuolankiai klausytis. Pasak jo, tai yra Vatikano II Susirinkimo dvasia. Jis pabrėžia, kad iškyla tam tikras laipsniškumo principas: nugalinti nuostata nėra „viskas arba nieko“, tačiau kantrybė virsmui, dėmesys niuansams, atspalviams, skirtingumui, situacijų sudėtingumui. Kas nesivadovauja tokiu principu, tas rizikuoja teisti žmones, jų nesuprasti, nelydėti, nepriimti. Pasak arkivyskupo, sinodas atskleidė palydėjimo, priėmimo, brendimo dvasią, kur dar reikia daug nuveikti. Tai tik etapas, momentas. Ataskaitą jis apibūdina kaip darbinį procesą, kurio kitas etapas – darbas grupėse integruojant, patikslinant, plėtojant iškilusius aspektus.
Primename, kad baigiamasis šio sinodo asamblėjos dokumentas, dėl kurio bus balsuojama spalio 18 d., bus darbinis tekstas ir diskusijų atspirties taškas kitos vyskupų sinodo asamblėjos, vyksiančios kitų metų spalį, darbams. Taigi dabar vykstančių diskusijų apibendrinimai - tik ilgesnio kelio dalis.
