Režisavo: Hannes Holm. Vaidina: Rolf Lassgard, Bahar Pars, Filip Berg, Ida Engvoll, Tobias Almborg, Klas Wiljergard, Chatarina Larsson, Borje Lundberg
Švedų juosta „Vyras, vardu Ovė“, pastatyta pagal to paties pavadinimo Fredriko Bachmano romaną, yra juokingas ir drauge jautrus pasakojimas apie užsispyrusį ir nervingą senjorą, gyvenantį pagal savo tvirtus įsitikinimus ir griežtą dienotvarkę, kuris ne tik mano, kad visi aplinkiniai yra idiotai – jis su mielu noru visiems tai išrėžia į akis. Ir tik tada, kai naujai atsikraustę kaimynai netyčia numuša jo pašto dėžutę, seno bambeklio gyvenimas apsiverčia kojomis taip, kaip jis niekad nebūtų įsivaizdavęs.
JAV kino platintojas „Music Box Films“, kuris šioje Atlanto pusėje aukso kasyklomis yra pavertęs tokias pagal knygas pastatytas švedų juostas kaip „Mergina su drakono tatuiruote“ ir „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“, savo rankose turi dar vieną garantuotą hitą. Gimtojoje Švedijoje ši puiki juosta uždirbo daugiau nei 1,6 milijono ir tapo penktu populiariausiu vietos filmu istorijoje.
JAV kino platintojas „Music Box Films“, kuris šioje Atlanto pusėje aukso kasyklomis yra pavertęs tokias pagal knygas pastatytas švedų juostas kaip „Mergina su drakono tatuiruote“ ir „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“, savo rankose turi dar vieną garantuotą hitą.
Juostos veiksmas vyksta tiek dabartyje, tiek praeityje. Ta informacija, kurią žiūrovai gauna praeities intarpuose, leidžia jiems iš naujo įvertinti pagrindinį veikėją ir taip sutvirtina per visą juostą einančią temą apie tai, kokie nepatikimi yra pirmieji įspūdžiai (kaip ir galima tikėtis, už nemalonios šio pono išorės slypi nuoširdus gerumas ir heroizmas). Tačiau iš pirmo žvilgsnio Ovė (veikėją dabartyje vaidina Rolfas Lassgardas, jaunystėje – Filipas Bergas, vaikystėje – Viktoras Baagoe) atrodo kaip vienas iš tų erzinančių ir smalsių piliečių, kurie ne tik stropiai laikosi visų įmanomų taisyklių, bet ir prižiūri, kad ir kiti tai darytų. Jis – tikras jo priemiesčio rajono siaubas, buvęs gyventojų asociacijos pirmininkas, iš posto pašalintas balsavimu, ką jis laiko tikra išdavyste ir nė neketina už tai atleisti. Jis ir toliau patruliuoja gatvėse ir takeliuose, su džiaugsmu atsikratydamas netinkamai paliktų dviračių ir mėtydamas batus į kaimynystės katinus.
Iš tiesų Ovė gedi neseniai mirusios mylimos žmonos Sonjos (Ida Engvoll) ir svajoja kuo greičiau iškeliauti pas ją. Iš čia ir viena pagrindinių juostos komiškų temų – kaip Ovei velniškai nesiseka pasitraukti iš šio gyvenimo. Tačiau kiekvienas nesėkmingas bandymas nusižudyti – tai dar vienas intarpas iš praeities, kuris mums piešia vis detalesnį Ovės portretą: jis gimė ir augo mažyčiame miestelyje visiškai kitokioje Švedijoje nei šiandien, su lėtesniu tempu ir skirtingomis vertybėmis; jam teko patirti daug skausmo ir iššūkių, tačiau tai jo nepalaužė; pirmą kartą Sonją, mokytoją, jis pamatė traukinyje, kur ją iš karto ir įsimylėjo; jis vairuoja „Saab“ ir nieku gyvu nepirktų „Volvo“; jis jaučia nuoširdžią neapykantą biurokratams ir nepraleidžia progos jiems pakenkti.
Galiausiai, būtent netikėtai užsimezgusi draugystė su naujais kaimynais – besilaukiančia praktiškąja Parvane (Bahar Pars), jos dukrelėmis (Nelly Jamarani, Zozan Akgun) ir beviltiškai atgrubnagiu vyru Patriku (Tobias Almborgas), kuris niekada neturi reikiamų įrankių – suteikia Ovei naujo gyvenimo viltį.
Nors visas aktorių ansamblis yra tiesiog puikus, labiausiai sublizga Lassgardas ir Pars. Įsakmus, kiek pilvotas ir visada pasitempęs Lassgardo Ovė atrodo vyresnis nei 59-erių, o jo prunkštavimai, baksnojimai pirštu ir gilūs atodūsiai – tai atskiras ir įspūdingas aktorinės meistrystės arsenalas. Pars, kuriai teko ūmios ir užsispyrusios persų kilmės kaimynės vaidmuo, paėmė medžiagą, kuri kitos aktorės rankose galėjo labai lengvai tapti elementariausiu stereotipu, ir pavertė tai realistiniu žmogumi. Režisierius Hannesas Holmas sąmoningai derina labai kontrastingus aktorių ūgius ir kūno sudėjimus, kad išgautų smagų komišką efektą. Juosta susukta ir sumontuota nepriekaištingai (filmo operatorius – Goranas Hallbergas, filmavęs ir „Šimtametį...“), žiūrisi smagiai, pasakoja prasmingą istoriją ir apskritai yra puikus gero šiuolaikinio Europos kino pavyzdys. O dėl gero kino galima pasiaukoti ir neišsigąsti subtitrų.
