Visko teorija

Režisierius: James Marsh. Vaidina: Felicity Jones, Eddie Redmayne, Emily Watson, Charlie Cox, David Thewlis, Harry Lloyd, Simon McBurney, Christian McKay, Maxine Peake

Artėjant prie juostos „Visko teorija“ pabaigos, yra viena patoso persmelkta scena, kai profesorius Stephenas Hawkingas (Eddie Redmayne‘as) pilnai auditorijai klausytojų pareiškia: „Žmogaus siekiams nėra jokių ribų. Kur yra gyvybė, ten yra viltis“. Šią sceną išskiriame iš visos juosto ne dėl ypatingų jos keliamų jausmų, o dėl to fakto, kad tokių scenų juostoje daugiau praktiškai nėra – filmui netikėtai pavyksta išvengti gausybės jam grėsusių sacharininių klišių.

Biografinė juosta, pasakojanti apie teorinės fizikos mokslininko Hawkingo ir Jane Wilde (Felicity Jones) santuoką, yra rimtas, tinkamose vietose jaudinantis filmas apie jų komplikuotus santykius, kurio veiksmas nusitęsia per 25 metus.

Pagrindinius vaidmenis atlieka mažai žinomi aktoriai, tad juostos platintojams tenka pasikliauti vien Hawkingo žvaigžde ir jo itin neeiline gyvenimo istorija. Hawkingas yra sulaukęs iš pažiūros netikėtai plačios tarptautinės šlovės (ir net žvaigždės statuso) po to, kai parašė savo „mokslo paprastiems piliečiams“ bestselerį „Trumpa laiko istorija“, kuriame jis aprašo savo kosmologijos teorijas ir Visko teoriją – vis dar nebaigtą matematinę struktūrą, kuria siekiama sutaikinti kvantinę fiziką ir Einšteino reliatyvumo teoriją.

Juosta sukurta pagal Jane Hawking autobiografinį romaną „Travelling to Infinity: My Life with Stephen“, o romanistui ir scenaristui Anthony McCartenui (Death of a Superhero) teko sunki užduotis kuo objektyviau ir sąžiningiau atvaizduoti dar gyvus pasakojimo herojus. Galime nuraminti tuos, kurie tik sužinoję apie pirminę medžiagą ėmė reikšti būgštavimus, kad juosta bus šališka Hawkingo žmonos naudai – tačiau, laimei, taip neįvyko.

Juostos veiksmas pateikiamas nuosekliai, chronologiškai ir prasideda 1963 m., kai Hawkingas tik pradėjo daktaro studijas Kembridžo universitete (daug filmuojama pačiame miestelyje, tad autentikos netrūksta). Vakarėlio metu jis susipažįsta su viduramžių poetinę literatūrą studijuojančia Jane. Jaunuoliai ima susitikinėti, o Hawkingas ir toliau daro įspūdį savo dėstytojui Dennisui Sciama (nepakartojamas Davidas Thewlisas) savo matematinėmis įžvalgomis. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad tai, kas atrodė tesąs paprasčiausias nerangumas (išlieti puodeliai, dažnas griuvinėjimas), yra motorinių neuronų liga, ALS (taip, ta, kuriai lėšos buvo renkamos ledinio vandens kibiro iššūkiu). Gydytojas (Adamas Godley) praneša Hawkingui, kad jam gyventi liko ne daugiau nei pora metų ir šis panyra į visišką neviltį. Jane, kuri po savo mandagia anglų rožės išore pasirodė besanti nepaprastai tvirto būdo, atsisako jį palikti ir netrukus jiedu susituokia ir pradeda šeimą.

Pagrindinė istorija kino kūrėjams pateikė nevieną sudėtingą iššūkį: kaip papasakoti apie Hawkingo nepaprastu mokslinius pasiekimus, nepaverčiant filmo iliustruota paskaita, prikimšta kadrų, kaip jis suraukęs antakius kažką rašo ant lentos; kaip šią medžiagą suderinti su drama apie vedybinį gyvenimą, ypač, kai Stepheno liga vis labiau apsunkina jo galimybes komunikuot, taip didžiausia naratyvo krūvį perkeliant ant Jane pečių; ir, svarbiausia, kaip teisingai pateikti jų galiausiai iširusią santuoką, kad tai neįneštų per didelio nusivylimo.

Režisierius Marshas ir kūrybinė grupė su tuo puikiai susitvarko. Mokslinė juostos pusė puikiai išsprendžiama stilizuotais vizualiniais sprendimais, kurių tarpe yra ir ypatingai stambiu planu filmuojama akis (šis leitmotyvas yra itin įtraukiantis, ypač tada, kai Hawkingas tegali bendrauti žvilgsniu ir mirksėjimu) bei keli vaizdo efektai.

Akademinio gyvenimo tekstūra yra puikiai atskleidžiama, o apie filmą daug pasako tai, kad, ko gero, labiausiai jaudinanti jo scena yra Hawkingas, išlaikantis egzaminą žodžiu (kitaip vadinamą viva) daktaro laipsniui gauti.

Žinoma, tokio filmo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo centrinio vaidmens. Redmayne‘as čia sublizga – jo nesumeluotai kūniška vaidyba stulbina ir įtraukia, o jam prilygsta turbūt tik Danielis Day-Lewisas juostoje „My Left Foot“.

Pradžioje panašumą į Hawkingą išsprendęs tik akiniais ir pakumpusiais pečiais per dvi valandas jis išsikreipia ir išlinksta į mums gerai pažįstamą figūrą. Tai ne pamėgdžiojimas, tai įsikūnijimas. Stebint jo veido ir kūno transformaciją (minimalus kino triukų ir grimo panaudojimas – tik dirbtinės ausys ir dantys!) žiūrovas ir pats neišvengiamai ima jausti diskomfortą ir net silpnumą. Jones tenka ne ką lengvesnė užduotis išlaikyti visą naratyvą, nors jai ir netenka perteikti fizinės negalios. Jones su užduotimi puikiai susitvarko, nors filmo pabaigoje ją sendinantis grimas ir kostiumai yra ne visiškai įtikinantys. Puiki vaidyba ir neeilinė istorija yra tikrai verta jūsų dėmesio.