Lapkričio mėnesį „Chicago Tribune“ išspausdino straipsnių seriją, kurioje žurnalistai atskleidžia Čikagos mokyklų departamento (CPS) skolinimosi machinacijas. Pirmiausia reikia pasveikinti reporterius Heather Gillers ir Jasoną Grotto, kurių bebaimės pastangos ištraukti šią viešą finansinę informaciją iš sugniaužto mero Rahmo Emanuelio kumščio greičiausiai garantavo jiems vietą Miesto rotušės persona non grata sąrašo viršūnėje. O tai yra garbinga vieta bet kuriam žurnalistui.
Šie žurnalistai atskleidė CPS užmačias imtis rizikingos skolinimosi machinacijos, kurios tikslas buvo surinkti maždaug $1 milijardą, reikalingą mokyklų statymui ir stiprinimui. Pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais, šie spekuliaciniai žingsniai prie CPS skolinimosi išlaidų pridėjo mažiausiai $100 milijonų. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad atsakingi asmenys atrado būdą paimti iš Čikagos moksleivių mažiausiai $100 milijonų ir atiduoti juos ir taip nepadoriai turtingiems bankininkams.
„Tribune“ žurnalistų žiniomis, skolinimosi machinacijos autorius yra Davidas Vitale, buvęs Čikagos prekybos valdybos vadovas, kuris į CPS administraciją darbuotis atkeliavo mero Daley valdymo laikais 2003-aisiais metais. Meras Emanuelis matomai buvo taip sužavėtas Vitale finansiniu sumanumu ir įžvalgumu, kad paaukštino šį pareigose, paskelbdamas jį mokyklų valdybos prezidentu. Dabar Vitale yra tas asmuo, kuris valdybos susirinkimų metu sėdi odinėje sukamojoje kėdėje ir aiškina dėl biudžeto apkarpymų ir mokyklų uždarymų įsiutusiems mokinių tėvams, kad šie nesupranta vadovavimo didžiulei ir sudėtingai mokyklų sistemai niuansų.
Žinoma, negalima sakyti, jog dėl visko kaltas tik Vitale. Generalinė Asamblėja 2003 metais pasirūpino, kad CPS turėtų teisę įsitraukti į obligacijų mainus. Beje, balsavimo rezultatai taip pat įspūdingi: Atstovų rūmuose sprendimas priimtas rezultatu 102-13, o Senate – 48-9.
To įstatymo projekto autorius – advokatas iš „Chapman and Cutler“ advokatų firmos – firmos, kuri atstovavo bankus $770 milijonų vertės CPS obligacijų pirkimuose 2004-2009 metais, praneša „Tribune“. Advokatų firmos atstovas spaudai dienraščio žurnalistus patikino, kad minėtus bankus atstovauja vienas, o įstatymo projektą sukūrė visai kitas kompanijos skyrius. Ach, koks palengvėjimas!
Beje, nepamirškime ir mūsų mero Emanuelio. Jei pamenate, prieš kiek daugiau nei trejus metus Emanuelis it vėjas įsiveržė į mero administraciją prisiekęs iškuopti finansinę CPS netvarką. Niekam nespėjus nė apsidairyti, jis atėmė ankstesne sutartimi su Čikagos mokytojų sąjunga mokytojams pažadėtą didesnį atlyginimą, tikindamas, kad mes negalime sau jo leisti. Tada jis nusprendė, kad pinigus siurbiantys mokytojai pernelyg veltėdžiauja, tad įsakė šiems dirbti daugiau valandų už mažesnį atlyginimą. Tada jis apkarpė biudžetus (kam išvis reikalingas šachmatų būrelis?). Tada jis uždarė apie 50 mokyklų, o po to atleido dar daugiau mokytojų ir valytojų. Tėvams ėmus reikšti nepasitenkinimą meras sakė, jog jis rūpinasi visų gerove – ir vieną dieną mes už tai jam dar padėkosime.
Ir visą tą laiką jis nė žodžiu neužsiminė apie papildomus $100 milijonų, kuriuos CPS pralošė bankininkams. Kai vyksta tokie dalykai, nenuostabu, kad tiek daug mokinių, tėvų, mokytojų, valytojų ir mokyklų direktorių neapkenčia šios administracijos. Aišku, nepamirškime to, kad CPS šiais finansiniais eksperimentais užsiiminėjo 2003-2007 metais, dar iki tol kol Emanuelis užėmė mero postą. Štai kodėl taip sunku suvokti, kodėl meras, kuris nepaliauja girtis savo „skaidria“ administracija, taip nenorėjo „Tribune“ žurnalistams perduoti informacijos apie minėtus finansinius CPS veiksmus.
Būtent dėl to laikraščiui prireikė daugiau nei šešių mėnesių, kad gautų informaciją, kurios, pagal Informacijos laisvės aktą, jie užsiprašė praėjusį gruodį. Kovo mėnesį „Tribune“ jau buvo taip susierzinęs, kad net nusisamdė advokatą. Taip, „Tribune“ teko pakloti pinigų už advokato paslaugas, kad gautų bazinę informaciją, kuri pagal įstatymus privalo būti visiems prieinama internete.
Galiausiai gegužę Gillers ir Grotto sulaukė keleto dokumentų iš CPS. Iki to laiko žurnalistai jau buvo susiradę slaptą šaltinį, iš kurio gavo dokumentus, kurių nebuvo tarp CPS pateiktųjų. Taigi net po to, kai privertė laikraštį pusę metų laukti pagal įstatymus visiškai neslaptos informacijos, CPS vis tiek iki galo nesielgė skaidriai. Nenuostabu, kad daugelis žurnalistų šios administracijos nemėgsta ne mažiau nei mokytojai ir mokinių tėvai – o gal ir dar labiau. Juk ir dabar nėra iki galo aišku, ar žurnalistų rankose atsidūrė visi popieriai. Visko gali būti, kad visa tiesa išaiškės tik tada, kai dabartinį merą pakeis kitas.
