Still Alice
Režisieriai: Richard Glatzer, Wash Westmoreland. Vaidina: Julianne Moore, Alec Baldwin, Kristen Stewart, Kate Bosworth, Shane McRae, Hunter Parish
Paremta Lisa Genova romanu, Richardo Glatzerio ir Washo Westmorelando režisuota juosta „Vis dar Alisa“ pasakoja apie Kolumbijos universiteto lingvistikos profesorę Alisą Hauland (Julianne Moore), kuriai yra diagnozuojama ankstyvoji Alzheimerio ligos stadija. Alisai, jos vyrui Džonui (Alecas Baldwinas) ir vaikams (Kristen Stewart, Kate Bosworth ir Hunteris Parrishas) tenka susitaikyti su neišvengiamai prastėjančia moters sveikata.
Nėra jokios abejonės, kad šis vaidmuo paskatins kalbas apie galimą Oskaro nominaciją Moore. Reikia pasakyti, kad jos vaidmuo tikrai to vertas. Jos transformacija iš sveikos ir aštraus proto lingvistikos profesorės į trapią moterį, praradusią visus prisiminimus ir dalį kalbinių sugebėjimų, yra jaudinanti ir stulbinanti – tai geriausias iki šiol matytas Moore vaidmuo.
Reikia pagirti Glatznerį ir Westmorelandą už tai, kad nepasidavė pagundai prifarširuoti juostą melodramos. Tai subtilus filmas – kartais gal net pernelyg subtilus. Čia nėra įprasto dramatizmo ir grandiozinių užmojų išeiti iš gyvenimo su fejerverkais: čia niekas nekuria dalykų, kuriuos reikia nuveikti iki mirties, sąrašų, atsisveikinimo su pasauliu vaizdo įrašų ir nekovoja už išlikimą. Tai, ką matome juostoje, labiau panašu į tikrą gyvenimą: tai yra asmeninis su tuo susijusių žmonių reikalas, ir vieni geba susitaikyti su neišvengiama realybe, o kiti – ne.
Per visą juostą mes liekame greta Alisos: kartais matydami viską iš jos perspektyvos – vaizdas susiliejęs, kontekstas iškreiptas, garsai gąsdinantys – tačiau dažniausiai tiesiog stebėdami Moore veidą, iš kurio palaipsniui pasitraukia šviesa. Skirtingai nei knygoje, Alisa pasikliauna naujosiomis technologijomis, kurios leidžia jai bendrauti su pasauliu; tai yra puslapis iš asmeninio režisieriaus Glatzerio gyvenimo, kuriam 2011 metais buvo diagnozuota amiotropinė lateralinė sklerozė, o kalbėti jis dabar gali tik per specialią kompiuterinę programą.
Tokia smulkmena, kaip technologijų įtraukimas į ligos eigą, asmeninę Alisos istoriją paverčia universalia, kažkuo primenančią distopiją, ir nukreipia mūsų dėmesį į visai kitą problematiką. Dar vieną tragizmo lygmenį įneša tas faktas, kad Alisa yra lingvistikos specialistė – niekas negali ginčytis, kad Alzheimeris yra daug siaubingesnis, kai paliečia intelektualą. O ant viršaus yra sukraunama dar ir tai, kad ši liga šeimoje persiduoda genetiškai, o štai Alisos dukra praneša apie planus susilaukti kūdikio... Visa tai yra absoliučiai nereikalinga. Pakanka tik Moore – mums nereikia dar krūvos siaubingos ironijos pavyzdžių, kad būtų įdomiau. Kaip tik dėl tokių pastangų juostos siužetas, lyginant su sunkiasvore Moore vaidyba, atrodo per skystas.
Tai filmas, kuriame svarbiausias yra būtent šis centrinis vaidmuo. Tačiau gaila, kad viskas sukurta tokiu linijiniu būdu, nebandant įvesti kokių nors papildomų siužetų. Būtų gerai, jei tai būtų ne tik Alisos, bet ir visos šeimos kelionė. Vyras ją iki tam tikro laipsnio palaiko, bet vėliau jam tampa per sunku. Sūnus (Parrish) ir duktė Ana (Bosworth) beveik išvis niekuo neprisideda prie filmo veiksmo. Po Alisos svarbiausia figūra juostoje yra maištininkė dukra Lidija, siekianti aktorės karjeros, kuri galiausiai, prastėjant Alisos sveikatai, atranda ryšį su motina. Deja, šiam vaidmeniui pasirinkta Kristen Stewart su juo nesusitvarko ir apriboja juostos emocinį potencialą. Jos reakcijos į Alisos sveikatos būklę yra skurdžios ir nieko neduodančios, tik juostos eigoje Lidija tampa labiau niuansuota ir pilnakraujė. Stewart yra aktorė, šioje juostoje vaidinanti „gerą aktorę“, bet mūsų ji iki galo neįtikina.
Alisa cituoja Elizabeth Bishop: „Praradimo meną įvaldyti nesunku“. Tai stiprus filmas siaubingai sunkia tema, kuris turėjo erdvės būti dar geresnis. Tačiau visi tie nedideli trūkumai yra nustelbiami kelių labai galingų ir švelnių scenų, nuostabaus Ilano Eshkeri garso takelio ir fantastiškos Julianne Moore vaidybos.
