Vyskupas T. Matulionis, grįžęs iš sovietų lagerių, 1933 m.[/caption]
Šešiolika metų Rusijos kalėjimuose bei ketveri metai namų arešto Lietuvoje už tai, kad buvo ištikimas Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms, liudija nepalaužiamą vyskupo T. Matulionio valią ginti Katalikų bažnyčią nuo sovietų valdžios pretenzijų ją valdyti ir paversti politinio režimo įrankiu. Ilgi kalinimo metai Rusijos kalėjimuose bei lageriuose, tardytojų siūloma laisvė mainais į ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai atsisakymą neprivertė atsižadėti pasirinkto kelio – ištikimybės Evangelijai, tarnavimo Bažnyčiai, meilės artimui ir rūpinimosi tikėjimo skleidimu – misijomis. Nuo pat 1909 m., kai, pažeisdamas carinės Rusijos įstatymus, pakrikštijo kūdikį, kurio motina buvo stačiatikė, iki prievartinio iškeldinimo 1958 m. iš Birštono į Šeduvą ir nušalinimo nuo visų dvasinių pareigų – garbingasis T. Matulionis atsilaikė prieš sąžinės ir religijos laisvę varžančią sistemą pasitikėdamas Dievu ir paklusdamas tik Šv. Sostui. Sovietinis režimas nepajėgė vyskupo sugniuždyti ir paversti sovietų valdžios vykdomos antibažnytinės politikos įrankiu.
Nors valdžios akyse visi iš įkalinimo vietų grįžtantys asmenys buvo režimo priešai, Religinių kultų reikalų tarybos (RKRT) įgaliotinis Bronius Pušinis į vyskupo T. Matulionio grįžimą žiūrėjo atlaidžiau – tikėjosi, kad būdamas beveik 80 metų amžiaus ir invalidas, jis ramiai nugyvens savo amžių kur nors Lietuvos užkampyje (tam buvo numatęs Paštuvos parapiją, kurioje savo dienas baigė iš lagerio grįžęs kunigas Juozas Vailokaitis). Tačiau įgaliotinio lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti.
Į Lietuvą 1956 m. pavasarį grįžusiam vysk. T. Matulioniui buvo neleista eiti vyskupo pareigų. Jis gavo leidimą apsigyventi Birštone, pas bičiulį ir pagalbininką kleboną Joną Jonį. Tačiau ir tokiomis sąlygomis nesiliovė gynęs Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. 1957 m. rugsėjį ėmėsi priemonių blokuoti valdžios ir saugumo pareigūnų kišimąsi į Kauno dvasinės seminarijos veiklą, nuolat ragino kunigus atkakliau kovoti už Bažnyčios teises. Be abejo, sovietų režimas vyskupo veiksmus vertino kaip neteisėtą kišimąsi į griežtai reguliuojamą Bažnyčios gyvenimą. Vysk. T. Matulionio paskyrimai bei įsakymai buvo ignoruojami, jis pats – „auklėjamas“ ir gąsdinamas įvairiomis sankcijomis, jei nepaklus sovietų valdžios vykdomai bažnytinei politikai.
Būdamas garbaus amžiaus ir negalėdamas ne tik gyventi, bet ir netrukdomas valdyti vyskupijos, vysk. T. Matulionis galvojo apie padėjėją ir savo įpėdinį. Tačiau vyskupo pasirinktos trys kandidatūros RKRT įgaliotiniui buvo nepriimtinos. Laiško popiežiui, kad gautų pritarimą, išsiųsti neleido. Nematydamas kitos išeities, vyskupas sugebėjo nelegaliai susisiekti su Šv. Sostu ir gauti pritarimą kunigo, kuris turėjo tapti jo įpėdiniu – Vincento Sladkevičiaus – pašventinimui į vyskupus. RKRT įgaliotiniui J. Rugieniui nurodžius, kad paskyrimas neturi būti vykdomas, vysk. T. Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. slaptai, dalyvaujant kan. Jonui Joniui ir kan. J. Andrikoniui, V. Sladkevičių pašventino į vyskupus.
Tokia vyskupo elgsena buvo tikras akibrokštas režimo pareigūnams. Tad režimas netruko imtis represijų: Birštono klebonas ir vysk. T. Matulionio bičiulis Jonas Jonys jau kitą dieną po kun. V. Sladkevičiaus konsekravimo buvo apieškotas ir suimtas dėl parašytos „antisovietinės“ knygos „Laikykis įsakymų!“. Vysk. T. Matulionis terorizuojamas kratomis ir apklausomis, grasinimais iškraustyti iš buto. Buvo svarstomas netgi jo ištrėmimo už LSSR ribų klausimas. Vis dėlto, atsižvelgus į vyskupo amžių ir galimą itin neigiamą visuomenės reakciją, pasirinktas švelnesnis variantas – jis nušalintas nuo visų pareigų ir 1958 m. prievarta, lydimas saugumo darbuotojų, buvo išvežtas į Šeduvą.
Arkivyskupo T. Matulionio laidotuvės, 1962 m.[/caption]
Vyskupas T. Matulionis (iš dešinės) su prelatu M.L. Krušu Čikagoje[/caption]
1960 m. gegužės 31 d. vysk. T. Matulioniui suteiktas Apaštalų Sosto Vyskupo titulas; 1962 m. vasario 9 d. popiežius Jonas XXIII „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą.
Prižiūrimas ir stebimas saugumo arkiv. T. Matulionis specialiai įrengtame – pasiklausymo technika aprūpintame – bute Šeduvoje gyveno iki savo mirties 1962 m. rugpjūčio mėn. 20 d. Mirė praėjus keletui dienų po paskutinės saugumo darbuotojų kratos jo bute. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje šalia vyskupo Juozapo Kuktos. Net ir paskutinė arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kelionė buvo valdžios prižiūrima ir kontroliuojama. Vysk. Juozo Labuko liudijimu, valdžia rūpinosi arkivyskupą kuo greičiau palaidoti. Į Kaišiadoris buvo įsakyta vežti be jokių iškilmių, pakeliui niekur nestojant ir neskambinant varpais; kunigams buvo uždrausta skelbti apie laidotuves iš sakyklų, pamokslus leista sakyti tik RKRT įgaliotinio parinktiems kunigams. Sovietinė spauda apie Kaišiadorių arkivyskupo mirtį nutylėjo.
Siekiant arkivyskupą Teofilių Matulionį pripažinti Bažnyčios kankiniu ir palaimintuoju, prelato St. Kiškio iniciatyva 1989 m. pradėta jo beatifikacijos byla. 1990 m. jam suteiktas Dievo tarno titulas, 2008 m. užbaigtos beatifikacijos bylos dokumentai buvo įteikti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje. 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę, taip atverdamas kelią paskelbti jį palaimintuoju. Kaip katalikų kunigas, nukentėjęs nuo sovietinės valdžios represijų, arkivyskupas T. Matulionis įrašytas į SSRS Katalikų Bažnyčios martyrologą, 2003 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties).
Lietuvos vyskupų konferencija 2017-uosius metus paskelbė Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais. 2017 m. birželio 25 dieną buvo iškilmingai švenčiamos Dievo Tarno – arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, savo gyvenimu kukliai, tačiau nuosekliai ir neįtikėtinai tvirtai liudijusio ištikimybę Dievui ir žmonėms – skelbimo palaimintuoju iškilmės.
Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje virtualioje parodoje eksponuojami dokumentai ir fotonuotraukos liudija apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo Rusijoje ir Nepriklausomoje Lietuve epizodus, veiklą Lietuvoje sovietinės okupacijos metais.
Daugiau informacijos – www.virtualios-parodos.archyvai.lt.
Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos informacija
