Ateities istorikus, tyrinėsiančius XXI a. pradžią, neabejotinai turės stebinti vienas keistas epochos bruožas: kaip kartu egzistuoja ir lygybė, ir nelygybė. Ekonominė nelygybė (skirtumas tarp turtingiausių ir vargingiausių arba turtingiausių ir visų kitų) yra pasiekusi vienus aukščiausių visų laikų lygių tiek JAV, tiek pasaulyje. Tačiau išskirtinis mūsų laikų bruožas yra istoriškai unikalus įsitikinimas, kad kiekvienas yra vienodai svarbus.
Apsvarstykime lygybę. JAV konstitucinė teisė milžinišku greičiu skuba pripažinti visų santuokas (o kartu ir visų meilę) vienodai legaliomis ir svarbiomis. Lytinė ir rasinė lygybė yra neliečiami konstituciniai principai, nepaisant to, kad vyksta aštrios diskusijos dėl to, ką jie iš tiesų reiškia. Nuo prezidento administracijos ir Aukščiausiojo teismo iki universitetų - kiekvieną instituciją mes vertiname pagal tai, kaip gerai ji reprezentuoja visas įmanomas žmonių grupes. Privalomas būstas neįgaliesiems padaro vietos žmonėms, kurie ištisus amžius buvo išbraukti iš socialinio ir ekonominio gyvenimo. Kova su mokyklos (ir ne tik) chuliganais, kasdienį stipriųjų žiaurumą prieš silpnuosius, populiariųjų - prieš nepopuliariuosius, kas kadaise buvo natūrali kova už būvį kiekvienam augančiam žmogui, pavertė politiniu klausimu. Vietoj paminklų generolams, mes statome paminklus eiliniams kareiviams, o vyrų ant žirgų skulptūras keičia pavardžių sąrašai.
O kaip dėl nelygybės? Tai kur kas daugiau nei žymieji ekonomisto Thomaso Piketty pastebėjimai dėl turto ir pajamų nelygybės, žyminčios naujojo Aukso amžiaus aušrą. Tai ir auganti nelygybė kiekvienoje gyvenimo srityje - pavyzdžiui, stojantieji į koledžus ir patys studentai daugiau dėmesio skiria strategijai, daugiau koncentruojasi į savo „investicijų grąžą“ rinkdamiesi dalykus ir užklasinius užsiėmimus, nes ekonominis gyvenimo žaidimas tapo dar akivaizdžiau palankesnis jo laimėtojams ir žiauresnis pralaimėjusiems. Konkurencija didėja, nes visi žino, kad visuomenė save skirsto į sėkminguosius ir visus kitus.
Neatsiejama tokios naujosios tvarkos dalimi yra ir tam tikras abejingumas aplinkiniams. Plataus masto įkalinimai didelę dalį vyrų (daugiausia juodaodžių) populiacijos paverčia praktiškai nebeįdarbinamais ir negalinčiais balsuoti: kartais - už siaubingus nusikaltimus, o kartais už tai, ką savo studentų bendrabučių kambariuose yra darę ir dauguma „laimėtojų“. Nelegali imigracija sukūrė legaliai pažeidžiamų darbuotojų kastą, atliekančią didžiąją dalį nekvalifikuoto fizinio darbo. Taip rasė ir kalba padalino darbo rinką, kai beveik visus paprasčiausius darbus atlieka žmonės, ne tokie kaip tu. Juodaodžių šeimų turtas tebesudaro 1/9-1/12 baltaodžių šeimų turto. Militarizuota policija reiškia, kad privilegijuoti piliečiai gali numanyti, kad teisėtvarka yra jų pusėje, o tuo tarpu kai kurios bendruomenės jaučiasi taip, lyg gyvendamos okupacijoje.
Nelengva atsakyti, kaip tiek daug lygybės ir tiek daug nelygybės (ir ypač tokiomis stipriomis formomis) gali koegzistuoti drauge. Tačiau jos turi nepaneigiamų tarpusavio ryšių. Pirmiausia, jos abu yra pastovios. Galima sakyti, kad mūsų nelygybė yra tiesiog kita mūsų lygybės pusė. Amerikiečiai yra individualistai ir kapitalistai.
Lygybė iš esmės tereiškia lygias galimybes pasiekti tiek sėkmę, tiek nesėkmę. JAV politika, kultūra ir konstitucinė teisė nuo seno galimybių lygybę laiko vienintele svarbia lygybe. Tačiau toks požiūris negali paaiškinti rasinių neatitikimų ar to, kodėl tiek mažai neturtingų šeimų atžalų įstoja į Harvardą. Realybėje „lygias galimybes“ labai sunku pamatuoti, o ir jos pačios dažniau tampa tuščiu šūkiu, o ne tam tikro socialinio sluoksnio amerikiečių tikrove.
Reikia pastebėti, kad labai dažnai mūsų lygybė tėra akivaizdžios nelygybės kompensavimas. Matydami, kokia netolygi yra mūsų visuomenė, mes dedame labai daug pastangų, kad teoriškai pademonstruotume, jog su visais yra elgiamasi vienodai. Pavyzdžiui, nustačius mokslo institucijoms ir darbovietėms kvotas, kad juose privalo būti „kitokių“ žmonių (moterų, juodaodžių, Amerikos čiabuvių, neįgaliųjų ir t.t.) mes galime lengviau atsikvėpti ir nesigilinti, kiek iš tiesų viena ar kita institucija yra atvira visiems. Tiesa tokios krypties negalima ciniškai laikyti vien tik nelygybės kompensavimu: juk už visuomenės lygybę kovoja šia idėja nuoširdžiai tikinčių žmonių., Beje, šiandieninėje multikultūrinėje, mobilioje (visomis prasmėmis), dinamiškoje ir medijuotoje visuomenėje tai daryti yra lengviau.
Blogiausia yra tada, kada visuomenė nuoširdžiai ima tikėti žymiuoju Margaret Thatcher pasakymu – „Alternatyvos nėra“. Tada, kai prarandame įkvėpimą ieškoti alternatyvų, mūsų nelygybė ima dar labiau įsišaknyti, atnešdama labai niūrių pasekmių. Ne visiems, bet daugumai.
