2014-aisiais vokiečių žurnalistas Jürgenas Todenhӧferis susisiekė su 80 skirtingų džihadistų, vildamasis patekti į „Islamo valstybės“ pasaulį. Neilgai trukus jis sulaukė žinutės iš Abu Qatadaho - 31-erių vokiečio, atsivertusio į islamą. Jis padėjo Todenhӧferiui tapti pirmuoju Vakarų žurnalistu, iš arti pamačiusiu džihadistų gyvenimą – ir sugrįžusiu apie tai mums papasakoti. Dabar savo naujoje knygoje Todenhӧferis aprašo turbūt baisiausią grupuotę pasaulyje ir dalijasi tuo, ką savo akimis matė Rakoje ir Mosule. Štai kelios ištraukos iš jo knygos „Mano kelionė į teroro širdį“ („My Journey Into the Heart of Terror“).
2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis
Abu Qatadahas, Vokietijoje gimęs atsivertėlis musulmonas, suorganizavęs mūsų vizitą į „Islamo valstybę“, yra kone toks pat platus, koks yra aukštas, ir išsiskiria iš vietinių savo tankia raudona barzda. Mano fotografas sūnus Fredericas padeda man sukrauti mūsų bagažą į baltą pikapą, kuriuo mūsų pasiimti atvyko Qatadahas ir vairuotojas. Pastarojo veidą ir plaukus slepia tokia stora skara, kad matosi tik jo akys ir nosies kontūrai. Jis pasisveikina anglų kalba su keistai užburiančiu akcentu. Dėl saugumo priežasčių mes negalime keliauti pagrindiniais keliais, todėl kelionė į Raką trunka ilgiau nei tris valandas.
Qatadahas per tą laiką mums pasakoja, kad verslas „Islamo valstybėje“ klestėte klesti. Beveik visos parduotuvės yra nuolat atidarytos, ir parduodama labai daug prekių, ypač turguose, sako jis. Pakeliui pastebime nemažai naujų statybų. „Tose vietose, kurių nebombarduoja, gyvenimas vyksta įprastu ritmu“, - sako mums Qatadahas. Tada jis pateikia mums sutrumpintą šariato įstatymo versiją.
Už vertingesnio nei $40 daikto vagystę tau nupjauna ranką. Krikščionys privalo mokėti apsaugos mokestį, kuris siekia maždaug $300 per metus vargšams ir $600 turtingiesiems. Ir tai tik vienas mokestis – krikščionys yra vieni turtingiausių šalies gyventojų, todėl jiems tereikia parduoti porą avių, kad surinktų pinigus mokesčiui. Tuo tarpu musulmonai moka religinį mokestį, kuris priklauso nuo jų turto. Turtingi musulmonai sumoka daugiau mokesčių už krikščionis. Vargšai – mažiau. Pinigai panaudojami socialinėms programoms. Pavyzdžiui, Rakoje „Islamo valstybė“ išlaiko tris ligonines, kalba mūsų gidas.
Šiuo metu IS daugiausia lėšų gauna iš karo grobio, naftos pardavimų ir surinktų mokesčių. Qatadahas tikina, kad vergija čia neegzistuoja – vergai tėra karo grobio dalis, todėl arba atitenka kovotojams, arba yra parduodami. Šiuo metu jazidė moteris kainuoja apie $1,500. Maždaug tiek pat, kiek kalašnikovas.
Raką pasiekiame jau sutemus. Fredericui fotografuoti neleidžiama – taip nusprendžia kaukėtasis vairuotojas, kuris akivaizdžiai turi daug galios. Fredericas paklausia, ką jie daro su nužudytų įkaitų kūnais; žurnalisto Jameso Foley ir kitų. „Jie kažkur palaidojami, tiksliau kalbant, kažkur išmetami“, - nė nemirkteldamas atsako Qatadahas ir paaiškina, kad kelionės pabaigoje bus peržiūrėti visi mūsų nufilmuoti įrašai ir padarytos nuotraukos – įprasta procedūra kare. Į kompromisus jis nesileidžia.
2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis
Qatadaho viršininkai pakartotinai atmeta visus mūsų prašymus filmuoti ir fotografuoti be cenzūros. Saugumo grėsmė jiems pasirodo per didelė. Dronui tereikia vienos žmogaus nuotraukos, kad būtų galima tą žmogų surasti ir jį nužudyti, pasakoma mums.
Neilgai trukus pasirodo Abu Lothas – maždaug 25-erių kovotojas, taip pat vokietis, bet su marokietiškomis šaknimis – ir mūsų anglakalbis „vairuotojas“, kurio veidas vis dar paslėptas. Jis mums pasako, kad nepasitiki jokiais žurnalistais, todėl jeigu nesutinkame su jų sąlygomis, galime grįžti. Mes ir taip esame pirmi ne musulmonai žurnalistai, kurie iš čia išvyks su galvomis ant pečių.
Aš išsitraukiu laišką sau iš kišenės ir sakau: „Tai oficialus pakvietimas, pilnas didelių žodžių. Vietoje to, jūs su mumis elgiatės kaip su kaliniais.“
„Jūs ne kaliniai, - surinka kaukėtasis vyras savo užburiančiu akcentu. – Kaliniai negali pasirinkti, ko nori pusryčiams.“
„Tučtuojau pakeiskite savo toną“, - sušunku atgal. Pažvelgus į jį atrodo, kad jis nieko nenorėtų labiau, nei nukirsti mums galvas. Mes grįžtame atgal į viešbučio kambarį.
Po kurio laiko Qatadahas pas mus ateina ir paklausia, ar ko nors norėtume. Jis nori užglaistyti nesutarimus. Kai jis išeina, Fredericas prisėda šalia manęs, baltas kaip popieriaus lapas. Jis sušnabžda: „Nesu tvirtai įsitikinęs, nes neturiu savo kompiuterio, bet man atrodo, kad kaukėtasis vyras yra Džihadistas Džonas (vienas garsiausių „Islamo valstybės“ budelių, pagarsėjęs tuo, kad savo aukoms nupjaudavo galvas – red. past.).“ Mes abu labai ilgai sėdime tyloje, žiūrėdami vienas į kitą.
Vietos „sargybiniai“ visur sekė paskui žurnalistus[/caption]
2014 m. gruodžio 9 d., antradienis
Į Mosulą, „Islamo valstybės“ širdį, išvykstame mikroautobusu. 5 000 kovotojų kontroliuoja šį miestą, kuriame kažkada gyveno 2 mln. civilių. Vos keli šimtai kovotojų sutriuškino dvi Irako karių divizijas, iš viso 20 000 karių, su pasididžiavimu pasakoja Qatadahas. Mosulas mums atrodo lygiai toks pats, kaip kiti Vidurio Rytų miestai – ryškus, judrus ir su begale žmonių gatvėse. Žinoma, žvalgydamasis aplinkui nepamirštu tų šimtų šiitų ir žydų, kurie buvo išžudyti šiame mieste, ir tų tūkstančių krikščionių, kurie iš jo pabėgo. Dabar Mosulas visiškai priklauso sunitams.
Praėjus porai dienų po mūsų grįžimo, man paskambina Fredericas. „Ar atpažįsti šį balsą?“ – jis paklausia ir paleidžia įrašą. Pats balsas neaiškus, bet jo užburiantis ritmas mums gerai pažįstamas – tai mūsų „vairuotojas“. Fredericas pasako: „Tai Džihadistas Džonas, budelis.“
Pasukame į nedidelę gatvelę, kur susitiksime su žmogumi iš kalifato žiniasklaidos departamento, kuris mums papasakos, kas vyks toliau. Mus įveda į mažytę parduotuvėlę, iš kurios musulmonus pasiekia visa IS propaganda. Vartome naujausius lankstinukus: „Kaip elgtis su savo vergais“, „Kaip prisiekti ištikimybę kalifui“, „Kaip moterys turėtų elgtis ir rengtis“, „Kaip rūpintis neturtingaisiais“, „Kaip tapti geru kovotoju“.
Mosulo žmonės pozuoja nuotraukai[/caption]
2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis
Nuvykstame pietauti į mažytį žuvies restoranėlį – ne pačią švariausią vietą, bet maistas čia skanus. Kai pakylu į tualetą, pamatau mūsų vairuotoją iš Rakos, sėdintį kartu su mūsų vietos gidais. Jo veidas neuždengtas. Pasisveikinu ir nueinu tolyn, bet kumpa vairuotojo nosis ir jo ilgi juodi plaukai lieka mano mintyse.
Važiuodami atgal į mūsų nakvynės vietą, pastebime, kad mūsų vairuotojui kažkas nepatinka – greičiausiai todėl, kad matėme jį be kaukės. Jis sustabdo automobilį ir linkteli Fredericui: „Dabar tu eisi ir atsineši savo fotoaparatus ir visas atminties korteles. Paduosi jas man. Aš viską peržiūrėsiu, padarysiu kopijas ir grąžinsiu tau rytojaus rytą. Ar supratai?“
Fredericas bando jam paaiškinti, kad nesutinka, kad mes nesitarėme, jog IS darys kokias nors kopijas. Atrodo, kad mūsų vairuotojas tuoj sprogs iš įsiūčio. Fredericas pamato, kad situacija gali smarkiai įkaisti, todėl atneša jam įrangą. Sutrikę grįžtame į savo kambarį. Prieš išsiskirstydami, susipykstame su Qatadahu dėl mūsų vairuotojo elgesio. Staiga jis ima šaukti.
„Mums nerūpi, kaip su jumis elgėsi kitose islamo šalyse. Jie tik laižė jums padus. Mes to čia nedarome, - keikiasi jis. – Jums viskas negerai, amžinai uždavinėjate klausimus. Visą laiką prieštaraujate mums, kad ir ką bedarytume. Turiu pasakyti, kad tikrai nepatinkate kai kuriems svarbiems žmonėms. Mes to taip nepaliksime.“
Per likusias dvi dienas Mosule, tarp mūsų ir palydos sukyla dar didesnė įtampa, kol galiausiai grįžtame į Raką ir imame laukti, kada galėsime grįžti prie sienos. Pagaliau, gruodžio 15-ąją, pirmadienį, mums grąžina mūsų mobiliuosius telefonus ir leidžia keliauti prie sienos.
Praėjus porai dienų po mūsų grįžimo, man paskambina Fredericas. „Ar atpažįsti šį balsą?“ – jis paklausia ir paleidžia įrašą. Pats balsas neaiškus, bet jo užburiantis ritmas mums gerai pažįstamas – tai mūsų „vairuotojas“. Fredericas pasako: „Tai Džihadistas Džonas, budelis.“
Neseniai paviešintos jo nuotraukos taip pat atskleidžia neįtikėtiną panašumą į tą žmogų, kurį mačiau – kad ir kaip trumpai – nepridengtu veidu. Tos pusiau primerktos akys, aštrus žvilgsnis, kūno kalba – viskas atitinka. Štai kodėl jis taip pašėlo, kai pamatėme jį be maskuotės. Neabejoju, kad „Islamo valstybė“ viską paneigs. Juk Džihadistas Džonas yra vienas ieškomiausių teroristų visame pasaulyje.
Pastaba: šių metų sausį „Islamo valstybė“ patvirtino, kad Džihadistas Džonas, kurio tikrasis vardas yra Mohammedas Emwazi, praėjusių metų lapkričio mėnesį žuvo per JAV bepiločio drono oro antskrydžių kampaniją. Kaip manoma, Didžiosios Britanijos pilietybę turėjęs džihadistas buvo nukautas Rakos mieste. Jis buvo vienas garsiausių „Islamo valstybės“ budelių.
