Viduržemis

Mediterranea

Režisavo: Jonas Carpignano. Vaidina: Alassane Sy, Koudous Seihon, Pio Amato, Paolo Sciarretta, Sinka Bourehima
2012 metais apžvalgoje „25 nauji nepriklausomo kino veidai“, Kino kūrėjų žurnalas Jonasą Carpignano pavadino „neįprastu katinu su neįprastais sugebėjimais“. Jei spręstume tik iš šio scenaristo ir režisieriaus debiutinio pilnametražio vaidybinio filmo „Viduržemis“, tai jis yra labiau vilkas. Kalbant apie juostos turinį ar režisūrinę formą, šiame filme nėra nieko labai neįprasto ar ypatingo, tačiau tvirtas juostos žvilgsnis į skirtumo tarp grobuonies ir aukos problematiką (kaip ir tas faktas, kad vilkai dažniau žūva nuo žmonių rankų nei patys atitinka savo mitinę nuožmių plėšrūnų reputaciją) sustingdo žiūrovą ne menkiau nei ledinis Viduržemio jūros vanduo žiemos naktį.

„Viduržemio“ tematika yra itin aktuali, mat juostos centre atsiduria imigracijos tema, kuri jau metus ar dvejus yra užvaldžiusi žiniasklaidos dėmesį. Tik ši istorija – ne apie politinius pabėgėlius, o apie porą bičiulių iš Burkina Faso, kurie veržiasi į Europą ieškodami geresnio gyvenimo.

Nors daugelis žmonių, kurie seka pastarojo meto įvykius ir žinias apie imigracijos į Europą bangą, žino, kad kelionė per Viduržemio jūrą palaikėmis valtimis vien šiais metais pareikalavo daugiau nei 2 000 gyvybių, juosta vaizduoja visus tuos iššūkius ir grėsmes, kurias migrantams tenka įveikti dar iki pasiekiant laivus.

Du bičiuliai, Ajiva (vienišas tėvas, gimtinėje seseriai palikęs globoti savo 7-erių metų dukrą) ir Abas, prisijungia prie maždaug dvidešimties žmonių grupės, kurie privalo pasiekti savo išvykimo tašką Alžyre, prieš tai kirtę Libijos dykumą, kur juos apiplėšia (o besipriešinančiuosius šaltakraujiškai nužudo) vietos banditai, su kuriais, greičiausiai, bendradarbiauja ir būrio vedlys per dykumą. Kai vargais negalais jiedu pasiekia išsvajotąją Italiją, niekas nepakrypsta melodramine linkme, o situacija, į kurią jie patenka, yra tikrai nevienareikšmiška (išsiskiria ir bičiulių nuomonės – Ajiva mato puspilnę stiklinę, o Abas – beveik visiškai tuščią).

Įsikūrę mažame miestelyje, kaip ir daugelis vyriškos lyties imigrantų, jie įsidarbina fermoje, kur diena iš dienos renka apelsinus (nors Abas greitai imasi pelningesnės veiklos – vogtų daiktų perpardavinėjimo). Filmas puikiai padirbėja išlikdamas ištikimas imigrantų gyvenimo realijoms, kaip minėta, nesileisdamas melodramos keliu, kurį dauguma šios tematikos filmų laiko būtinu aspektu. Juostos esmė – įvairūs personažai (kurių nė vienas nėra nei herojus, nei blogiukas), kasdienė kova už būvį ir maži gyvenimo malonumai, kurie dažniausiai reiškia bendravimą su kitais atvykusiais tautiečiais, vakarietiškos muzikos klausymą, dalinimąsi savo bėdomis ir Skype skambučius Afrikoje likusiems namiškiams. Juostos kulminacija tampa miestelio imigrantų susirėmimas su policija ir trijų mėnesių terminas, per kurį naujiesiems atvykėliams reikia susitvarkyti dokumentus, nes kitaip rizikuoja būti deportuoti.

Italų kilmės amerikietis Carpignano visus šiuos dalykus pateikia su kinematografine elegancija, be primityvaus patoso, kartas nuo karto praturtindamas filmo audinį ypatingai gražiomis ir/arba simbolinėmis scenomis, kurias palieka atviras žiūrovų interpretacijai ir vertinimams.

Atskiro žodžio nusipelno meistriškai panaudotas juostos garso takelis ir apskritai garso montažas. Pirmosios filmo scenos Libijoje ir kelionė jūra apskritai neturi jokio garso takelio, tačiau imigrantams pasiekus Italiją, po truputį į ekraną atsliūkina aplinkos garsais ir muzika, kurie padeda žiūrovui labai fiziškai pajusti juostos herojų jaučiamą laisvę ir palengvėjimą.

Kaip ir daugelyje tokios tematikos filmų, taip ir šiame, autentikos siekiantis Carpignano naudoja daug neprofesionalių aktorių, kurių tarpe nesumeluota charizma ir vaidybiniu užtikrintumu sublizga Koudousas Seihonas, atliekantis pagrindinį Ajivos vaidmenį.

Tai elegantiškas ir humaniškas, tikras ir šokiruojantis filmas, šiek tiek labiau priartinantis migracijos reiškinį nei tai gali padaryti žiniasklaida. Dėmesio vertas darbas itin aktualia tema.