Režisavo: Robin Swicord. Vaidina: Bryan Cranston, Jennifer Garner, Beverly D'Angelo
„Kas nėra nors kartą pajutęs akstino bent trumpam sustabdyti savo gyvenimą?“, – retoriškai klausia teisininkas, vyras ir tėvas iš Niujorko Hovardas Veikfildas, kuris nusprendžia savo vidurio amžiaus krizę išgyventi pasislėpęs vienumoje palėpėje virš savo garažo. Ne, Hovardai, ne visi apie tai svajoja. Bet, nepaisant to, per Bryano Cranstono personažą juostoje „Veikfildas“ pasakojama istorija ne tik pateikia vertingų įžvalgų apie gyvenimą ir santuoką, bet ir leidžia žiūrovams netiesiogiai patirti, kaip iš tiesų galėtų susiklostyti toks pasitraukimas nuo realybės (ir nuo Stepfordo žmoną primenančios sutuoktinės, vaidinamos Jennifer Garner).
Juosta buvo adaptuota iš E.L. Doctorowo novelės, išspausdintos „New Yorker“, praėjus trims mėnesiams po to, kai ekranus pasiekė Robin Swicord filmas „The Jane Austin Book Club“. Režisierei prireikė aštuonerių metų, kad perkeltų istoriją į kino ekraną (tiesa, per tą laiką ji dar spėjo užsidirbti „Oskaro“ nominaciją už juostą „The Curious Case of Benjamin Button“). Šiai juostai buvo nelengva atrasti finansų: tokio pobūdžio filmai investuotojų paprastai netraukia (net tokiais garsiais vardais pagrindiniuose vaidmenyse pasigirti galintys filmai kaip „Revolutionary Road“). Ir nors šis filmas nėra šilta ir jausminga istorija, drąsus žvilgsnis į gyvenimo kryžkelę ir santuokos krizę turėtų labai patikti kiek vyresnio amžiaus žiūrovams (ypač moterims), ištroškusiems intelektualių ir asmeniškų istorijų kine.
Filmo pradžioje Cranstonas vargiai prataria žodį – nebent tik pateikdamas užsakymą Niujorko Centrinės stoties kavinėje. Nesunku atspėti, kad jo kelionė iš darbo Niujorke į namus priemiestyje, kur jis gyvena dideliame name su atskiru dviaukščiu garažu, yra vienintelis laikas, kai jis gali pabūti vienas, atsiribojęs nuo darbo reikalų ir šeimos rūpesčių. Jis atmeta žmonos skambutį, norėdamas pasimėgauti ta vienatve. Netrukus filmo audinį papildo Cranstono balsas, kuris už kadro ima pasakoti Veikfildo istoriją.
Kiek kartų Veikfildas jau kartojo tuos pačius veiksmus, ryte išžygiuodamas į darbą, o vakare grįždamas namo į savo dusinamai tobulą gyvenimą? Kada jo žmona ir dukra (kaip jam atrodo) pavirto į „priešininkų“ komandą, nuolatos esančią išsiblaškiusio darboholiko tėvo opozicijoje? Šis alfa patinas nė iš tolo nepatenkintas tuo, ką turi. Ar gali toks žmogus, kuris atsisako priimti meilę, o verčiau gyvena apmaudo ir priešiškumo dvasioje, apskritai kada nors būti laimingas?
Visi šie klausimai (kaip ir noras sustabdyti gyvenimą) primena visas tas abejones, apninkančias žmones, kurių dėmesio neblaško realios problemos, tačiau taip pat turėtų atrasti atgarsį ir tarp tų, kas yra pasiekę viską, ką galvojo, kad norėjo, tačiau troškimas „kažko daugiau“ išlieka.
Jam traukiniu bekeliaujant namo, nutrūkęs elektros tiekimas priverčia keleivius namo keliauti kitais būdais. Kai Veikfildas pagaliau grįžta namo, jis neskuba į vidų nuraminti nerimaujančios žmonos, o stebi po atliekas besiknisantį meškėną. Kai gyvūnas sprunka slėptis į įrengtą palėpę virš garažo, Veikfildas nuseka paskui jį, užmesdamas akį į šeimą iš antro aukšto lango. Jam vėl skambina žmona, jis ir vėl nepakelia neatsiliepia, o nusprendžia dar kelias valandas praleisti palėpėje – tos valandos vėliau virsta dienomis, tuomet savaitėmis, kol galiausiai išsitęsia iki beveik visų metų.
Pasigriebęs žiūronus jis stebi nerimaujančią ir išsigandusią žmoną, kaip ji iškviečia policiją, kaip guodžiasi draugams ir kaip, galiausiai, nusprendžia gyventi savo gyvenimą toliau. Jos veiksmus ir motyvus įgarsina pats Veikfildas, paniekinamai imituodamas žmonos balsą. Ką ji iš tiesų galvoja? Mes to niekada nesužinosime, nes matome ją tik Veikfildo akimis, o jis yra per daug arogantiškas, kad nors pasvarstytų tokią galimybę, jog gali klysti. Ilgainiui jis tampa ne tik nepakantus, bet tiesiog nepakenčiamas. Jei šį vaidmenį atliktų ne Cranstonas, o kitas aktorius, greičiausiai būtų neįmanoma žiūrėti. Tačiau Cranstonas sociopatiškam savo personažui suteikia ypatingo humanizmo – o tai labai svarbu, turint galvoje, kad šis filmas iš esmės yra vieno veikėjo drama.
Savo vienatvėje Veikfildas tampa vis labiau laukinis: jis su niekuo nebendrauja, išskyrus du kaimynystėje gyvenančius vystymosi sutrikimų turinčius vaikus, o palėpę palieka tik naktimis, kad kaip tas meškėnas ieškotų maisto konteineriuose ir šnypštų ant sutiktų benamių.
Iš esmės, Veikfildas tėra žmogus, netinkamai sureagavęs į gyvenimo iššūkius. Bėgant laikui, kyla vis daugiau abejonių, ar jis pajėgus išsrėbti tą košę, kurios pats prisivirė. Mes kvatojame iš kelių galimų sprendimo scenarijų, kuriuos įsivaizduoja Veikfildas, tačiau juostos pabaiga yra atvira – ji baigiasi anksčiau, nei pamatome, kaip jam pavyksta planus įgyvendinti realybėje.
