Šių metų spalio 13 d. Kalifornijoje įkurtas Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvas skaičiuos jau dešimtmetį nuo tos dienos, kai buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Šiaulių universiteto ir archyvo įkūrėjo Vytauto Jono Šliūpo. Pagal 2005 m. rudenį pasirašytą sutartį archyvas buvo perduotas Šiaulių universitetui, kuris įsipareigojo gautą medžiagą saugoti nedalomai, bibliotekiškai ją sutvarkyti, skleisti apie archyvą informaciją ir garantuoti prieinamumą visiems besidomintiems. Oficialiai archyvas Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo atidarytas 2009 m. birželio 12 d., nes po sutarties pasirašymo biblioteka buvo renovuojama bei vykdomi dokumentų perkėlimo į Lietuvą darbai.
Vardinė Šliūpų stipendija
Praėjusiais mokslo metais archyvo steigėjas Vytautas Šliūpas su žmona Vanda įsteigė vardinę stipendiją, skirdami 5 000 Lt iš asmeninių lėšų. 2014 m. kovo pradžioje buvo paskelbtas konkursas, kuriame galėjo dalyvauti Šiaulių universiteto socialinių ir humanitarinių mokslų srities bakalauro ir (ar) magistro studijų studentai ir pateikti tais metais apgintus geriausius bakalauro ar magistro darbus lietuvių kalba. Darbai turėjo būti susiję su dr. Jono Šliūpo archyve arba kituose informacijos šaltiniuose sukauptos medžiagos tyrimais, aušrininko dr. Jono Šliūpo iškeltais esminiais kultūros, istorijos, visuomenės plėtros, tikėjimo išpažinimo klausimais, mažai žinomais istoriniais bei biografiniais faktais, atspindinčiais ryšį su Lietuva ir Šiaulių kraštu. Pirmajam konkursui buvo pateikti devyni darbai, iš kurių atrinkti keturi, o jų autoriams įteiktos vardinės Vandos ir Vytauto Šliūpų stipendijos.
Stipendijų teikimas, vykęs Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyve 2014 m. birželio 5 d., sutapo su penktosiomis archyvo atidarymo Šiaulių universiteto bibliotekoje metinėmis. Iš Kalifornijos (JAV) į Lietuvą atvykęs Vytautas Šliūpas pats apdovanojo pirmuosius stipendininkus: Humanitarinio fakulteto istorijos ir politikos studijų programos pirmo kurso magistrantus Liną Urbutytę (už kursinį ir bakalauro darbą „Civilinės metrikacijos problema Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“) ir Tomą Berginą (už kursinį ir bakalauro darbą „Laisvamanybės idėjų plitimas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“), Socialinių mokslų fakulteto viešojo valdymo studijų programos magistrę Eveliną Kvietkienę (už magistro darbą „Kurčiųjų asmenų pilietinio dalyvavimo vietos savivaldoje teisinių ir institucinių mechanizmų sistema“) ir Socialinių mokslų fakulteto viešojo administravimo studijų programos ketvirtakursę Dovilę Navickaitę (už bakalauro darbą „Tarpinstitucinis bendradarbiavimas viešame sektoriuje: Šiaulių universiteto ir Šiaulių miesto savivaldybės atvejis“).
Ceremonijos metu Šiaulių universiteto rektorius prof. dr. D. Jurgaitis su bibliotekos direktore G. Lamanauskiene dėkojo Vandai ir Vytautui Šliūpams už gražią iniciatyvą ir studentų mokslinės veiklos skatinimą. Archyvui Vytautas Šliūpas pateikė dar vieną staigmeną: dovanojo du (sutuoktuvių bei vestuvių) Liudvikos Malinauskaitės-Šliūpienės (pirmosios J. Šliūpo žmonos) žiedus, kuriuos 1884 m. jai dovanojo Jonas Šliūpas.
Naujos Jono Šliūpo knygos archyve
Šiaulių universitetui perduotą archyvą Vytautas Šliūpas nuolat papildo naujais dokumentais ar eksponatais. Šių metų vasario pabaigoje buvo gauta 18 naujų Jono Šliūpo rašytų, verstų bei redaguotų knygų, išleistų 1885–1937 metais.
Pati seniausia yra „Atsiszaukimas i lietuwininkus wiso swieto“, išleista 1885 m. Niujorke. Šioje nedidelėje vos 16 puslapių knygelėje raginama palaikyti J. Šliūpą ginče su Mykolu Tvarausku, pabrėžiamas jo rūpestis lietuvybės reikalais. Skyriuje „Lietuwiszkasis balsas“ pranešama apie J. Šliūpo numatomą leisti naują laikraštį „Lietuwiszkasis balsas“ bei prašoma paremti laikraščio leidybą. Kreipimasis į tėvynainius Amerikoje ir Lietuvoje išdėstomas paskutiniame skyriuje „Asz ir Lietuwa“, kuriame autorius siekia „iszduoti nors trumpa rokunda isz [savo] darbų, padarytų patolek del tewynes ir del naudos brolams“. Šioje dalyje pateikiama J. Šliūpo kultūrinės veiklos apžvalga ir jo santykiai su pirmųjų lietuviškų spaudinių leidėju bei redaktoriumi Amerikoje M. Tvarausku.
Raritetu jau yra tapusi 1887 m. Niujorke išleista J. Šliūpo knyga lenkų kalba „Litwini i polacy“, kurioje išsakoma mintis apie Lietuvos norą būti politiškai nepriklausomai. Prof. dr. Remigijus Misiūnas, rašydamas apie šią brošiūrą mini, jog J. Šliūpas „atmetė lenkų pretenzijas į lietuvius kaip į kitaip kalbančius tautiečius, o, laisvai traktuodamas istoriją (jam Lietuvos krikštas tebuvo politinis Vytauto manevras), vėl akcentavo religijos ir lenkų bažnyčios žalą lietuviams“.
1890 m. Tilžėje išleista pirmoji lietuvių literatūros istorija „Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai“ prisidėjo prie literatūros mokslo terminų kūrimo. Šiame J. Šliūpo darbe buvo pirmą kartą apžvelgta XVI–XIX a. lietuvių raštija. Didžiausias dėmesys skirtas XIX a. grožinės literatūros kūrėjams, istorikams, kalbininkams. Pabaigoje yra straipsnis apie periodinę lietuvių spaudą.
Bibliotekai dovanotos knygos – tai J. Šliūpo istoriniai, kultūriniai, filosofiniai, religiniai tyrinėjimai. Istoriniuose veikaluose apžvelgiama Lietuvos istorija („Lietuvystės praeitė, dabartis ir ateitis“, „Essay on the past, present and future of Lithuania“, „Prabengtis lietuvių tautos senovėje“), tautos kova už laisvę („Maskolių naguose“, „Lietuvos laisvė“), „Aušros“ leidimo laikotarpis („Šis tas apie „Aušrą“), lietuvių kultūrinė ir visuomeninė veikla („Lietuviai Amerikoje“, „Du žymiu darbuotoju Lietuvos naudai: Juozas Zauka ir kun. Aloyzas Šliūpavičius“). Religijos ir tikėjimo klausimai nagrinėjami J. Šliūpo rašytose („Tikri ir netikri šventieji“, „Katalikų bažnyčios veikimas nepriklausomoje Lietuvoje: 1919 iki 1933 metų“) bei verstose („Palyginamoji religija“, „Religijos kilmė“ ir kt.) knygose.
Garsiojo aušrininko biografijos detales ir lietuviškos knygos istoriją mena labai įvairi knygų leidimo vieta: Niujorkas, Bruklinas, Bostonas, Stokholmas, Tilžė, Biržai, Šiauliai, Kaunas ir kt. Daug spaudos draudimo laikotarpio leidinių išleista Amerikoje, kurioje J. Šliūpas gyveno 1884–1921 m. Keturios knygos spausdintos Šiauliuose 1923 m. J. Šliūpo įsteigtoje „Titnago“ spaustuvėje (ši spaustuvė veikia ir šiandien). Viena iš jų – autobiografija „Jaunatvė – gyvenimo pavasaris“, išleista 1927 m.
Du leidiniai yra konvoliutai, t. y. savarankiškos tos pačios ar panašios tematikos knygos, įrištos į vieną rinkinį. Pirmajame – J. Šliūpo knygos „Lietuvos laisvė“, „Lietuviai! Ar gerais keliais žengiame priekyn?“ bei vertimas „Herbertas Spenceris. Trumpa peržvalga jo philozophijos“. Antrąjį rinkinį sudaro vertimai: J. McCabe „Religijos kilmė“, R. G. Jngersoll „Dievų sutemos“ ir S. Faure „Dievo piktadėjistės“.
Šios knygos yra iš asmeninės Vytauto Šliūpo bibliotekos ir surinktos iš įvairių asmenų bei organizacijų Amerikoje ir Lietuvoje. Kai kuriuose leidiniuose yra knygos ženklų bei įrašų, liudijančių tų knygų kelią. Visi spaudiniai pažymėti Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvo ekslibrisu, sukurtu Adelberto Nedzelskio. Dažniausiai sutinkamas knygos ženklas yra antspaudas: Dr–te Sim. Daukanto, Kazys Pemkus, J. Skinder, Šaulių sąjungos centrinis knygynas, „Laisvosios minties“ redakcija. Knygoje „Prabengtis lietuvių tautos senovėje“ įspaustas reljefinis Vytauto Šliūpo antspaudas, pirmame konvoliutiniame leidinyje yra išlikęs Pijaus Jono Žiūrio autografas. Kai kuriose knygose archyvo įkūrėjas V. Šliūpas įrašė, kad jas dovanojo J. Račkauskienė (K. Vairo-Račkausko žmona), S. Vėlavičienė (buvusi Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja), dr. B. Mickevičius, K. Ragauskas, E. Jakubauskas, „Tėvynės“ redakcija. O knygos „Tikri ir netikri šventieji“, išleistos Šiauliuose 1930 m., paskutiniuose puslapiuose likę Jono Šliūpo įrašai-papildymai nekelia abejonių, kad ji yra iš paties autoriaus asmeninės bibliotekos. Įdomi yra šios knygos istorija: už jos išleidimą J. Šliūpui buvo iškelta byla ir skirta bausmė (vienas mėnuo arešto), o leidinys konfiskuotas. 1930 m. leidimas buvo antrasis (pirmasis – 1907 m. Skrantone).
Šiaulių universiteto bibliotekoje esančiame Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyve veikla tęsiasi visus metus: tvarkomi rankraščiai, rengiamos parodos, vyksta paskaitos, edukaciniai užsiėmimai. Įteikta vardinė Vandos ir Vytauto Šliūpų stipendija, archyvo papildymas naujomis knygomis, dokumentais ar eksponatais prisideda prie archyvo sklaidos ir aušrininko dr. Jono Šliūpo vardo bei jo darbų garsinimo.
Nuotraukos - iš bibliotekos archyvo.
Alina Šalavėjienė
Vyriausioji bibliotekininkė
Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvas
Šiaulių universiteto biblioteka
