Birželio 5 dieną Kryme, Bachčisaraisko rajono Krasny Mak kaime, buvo suimtas Smailas Mustafajevas. Medžliso pirmininko pavaduotojo Narimano Dželialo turimais duomenimis, pagrindu šiam areštui tapo 2012 metų baudžiamoji byla. Tuomet Mustafajevas dirbo miškininku ir, kaip rašoma pranešime „jo prižiūrimoje teritorijoje vyko neteisėtas miško kirtimas“. Byla buvo užbaigta ir uždaryta dar tais pačiais 2012 metais, tačiau po ketverių metų jis ir vėl buvo dėl jos areštuotas, apklaustas ir paleistas su raštišku pasižadėjimu neišvykti.
Krymo totorių tautos atstovų kratos, pagrobimai, jiems daromas spaudimas Kryme prasidėjo nuo pat aneksijos pradžios ir tęsiasi iki šiol. Teisėsaugininkai – tame tarpe ir tarptautiniu mastu – yra įsitikinę, kad tai, kas vyksta, yra sisteminė veikla ir turi visus masinio persekiojimo etniniu ir religiniu pagrindu bruožus. Priminsiu, kad aneksuotojo Krymo Aukščiausiasis teismas netgi įsigudrino Medžlisą – atstovaujamąjį bendruomenės valdymo organą, neoficialų tautos parlamentą – paskelbti ekstremistine organizacija, taip priskirdami visus šios tautos atstovus į potencialių „ekstremistinės organizacijos narių“ sąrašą.
Oficialiuose Krymo prokuratūros kaltinimų dokumentuose nurodoma, kad Medžlisas, neva, siekia destabilizuoti situaciją Kryme ir ragina sugrąžinti pusiasalį Ukrainai. Pasak Krymo prokurorės Natalijos Poklonskajos, tai kelia grėsmę „Rusijos teritoriniam vientisumui“. Rusijos baudžiamajame kodekse ekstremizmu laikomas ne tik bet koks kvietimas grąžinti Krymą Ukrainai, bet ir net bet koks tarptautinių institucijų rezoliucijų, skelbiančių, kad Krymas yra neatsiejama Ukrainos valstybės teritorijos dalis, konstatavimas ar citavimas.
Trumpai tariant, paskelbta Medžliso atstovų medžioklė. Štai jau dvi savaitės, kai nėra jokių žinių apie Erviną Ibrahimovą, Tarptautinio Krymo totorių kongreso Vykdomosios tarybos narį, kuris buvo pagrobtas Bachčisarajaus mieste netoli savo namų ir išvežtas nežinoma kryptimi. Vaizdo įrašų, kuriuos nufilmavo atsitiktiniai praeiviai, kadruose matoma, kaip kamufliažinėmis uniformomis vilkintys žmonės užblokuoja kelią Ibrahimovo vairuojamam automobiliui, tada jėga ištraukia jį iš automobilio ir įgrūda į savąjį, bei išveža jį, jo transporto priemonę taip ir palikę stovėti kelyje.
Krymo totorių Medžliso pirmininkas Refatas Čiubarovas naujausias Rusijos represijas prieš Krymo totorius aiškina rusų troškimu „parduoti Vakarams naują hibridinę savo politikos Kryme formą“. Masinės kratos ir areštai religinės organizacijos „Hizb ut-Tahrir“ uždraudimo ir Medžliso pripažinimo ekstremistine organizacija fone kartu su parodomaisiais teismais turi būti pateikti Vakarų stebėtojams kaip Rusijos valdžios kova su religiniu fundamentalizmu, sako jis: „Mes Kryme kovojame su ekstremizmu taip pat, kaip jūs su juo kovojate Sirijoje“.
Be to, Kremlius ir Rusijos kontroliuojama valdžia Kryme nuolat neigia etninį represijų pobūdį, kas kartą patikindami, kad „nusikalstamumas tautybės neturi“. Tačiau tikrasis nusikalstamumas – t.y. Kryme gyvenančių Ukrainos piliečių teisių ir laisvių pažeidimai – jau seniai yra masinis reiškinys ir siekia kur kas toliau nei tik politines represijas ir proukrainietiškų pažiūrų žmonių bei Krymo totorių aktyvistų persekiojimus.
Jei atmestumėme tą faktą, kad Mustafajevo areštas liečia būtent Krymo totorių tautybės asmenį, ir laikytumėmės okupantų valdžios nustatyto principo, kad nusikalstamumas nepažįsta tautybės ir peržengia nacionalines bei valstybines ribas, tai vaizdas susidarytų ne pats gražiausias. Iš naujo atidaryti baudžiamąją bylą, kuri buvo užbaigta dar 2012 metais (o tai reiškia, kad pati savaime negalėjo „padaryti žalos Rusijos Federacijai ir jos piliečiams“) iš tarptautinės teisės požiūrio taško jau savaime yra nusikaltimas. Visiems gerai žinomas teisinis principas, kad negalima du kartus bausti už tą patį nusikaltimą. Negalima atidaryti baudžiamųjų bylų už nacionalinės teisėtvarkos ribų. Ukraina Mustafajevui jokių pretenzijų nebeturi. Tad iš kur tos pretenzijos atsirado pas Rusijos Federaciją, jei jų, neva, neįkvėpė „politiniai motyvai“?
Pakartotinis asmens patraukimas į teisminę atsakomybę okupuotojo Krymo teritorijoje jau palietė dešimtis tūkstančių žmonių. Nuo 2014 metų rusiškoji Temidė vykdo „Ukrainos teismų nuosprendžių suderinimo procesą“, kas paprastai žodžiais kalbant reiškia, kad daugelis Krymo gyventojų yra teisiami iš naujo – dar kartą už tą patį nusikaltimą (ar kaltinimą padarius nusikaltimą). Kai kuriais atvejais laisvės atėmimo bausmės buvo sutrumpintos, o kai kuriais atvejais – prailgintos.
Mes dabar kalbame ne apie politinį žmonių persekiojimą, o apie paprastus rutininius veiksmus, apie Ukrainos piliečių teisių pažeidimą jau vien tuo faktu, kad Krymo teritorijoje „teisingumu“ užsiiminėja Rusijos teismų sistema.
Dar vienu labai akivaizdžiu tarptautinės teisės pažeidimu galima pavadinti dabar Kryme skelbiamus nuosprendžius. Pačios Rusijos statistiniais duomenimis, po okupacijos baudžiamojon atsakomybėn patrauktų ir nuteistų krymiečių skaičius išaugo kelis kartus. Tai nulemia banalus skirtumas tarp Ukrainos ir Rusijos įstatymų. Jei Ukrainos teismai laikosi nuostatos neareštuoti kaltinamųjų iki nuosprendžio paskelbimo, tai Rusijos Federacijos situacija visiškai kitokia – rusų baudžiamasis kodeksas už ukrainiečių yra kur kas griežtesnis. Objektyviai kalbant, mes neturime nė menkiausio įsivaizdavimo apie tai, ar nebuvo pažeistos teisiamų piliečių teisės ir ar jų kaltė buvo įrodyta. Rusija rimtai pasistengia, kad bylų medžiaga nebūtų prieinama net teisiamųjų artimiesiems.
Taigi, per pastaruosius porą metų Kryme buvo teisiama bei „suderinami nuosprendžiai“ šimtams tūkstančių Ukrainos piliečių. Visa tai vyksta be jokio Ukrainos ar tarptautinių organizacijų monitoringo. Dar vienas labai svarbus teisiniu aspektu momentas – bausmės atlikimas. Labai didelis skaičius Kryme nuteistų asmenų buvo prievarta išgabenti į Rusiją „laisvės atėmimo bausmei atlikti“. Tačiau iš esmės tai yra ne kas kita, kaip „pagrobimas ir prievartinė deportacija už šalies ribų“. Jei apie kai kurių nuteistųjų kalinimo vietą dar yra pateikiami kokie nors (neaišku, ar tikri) duomenys, tai apie mažiausiai 26 į Rusiją deportuotų žmonių likimą nieko nežino nei jų artimieji, nei teisėsaugos pareigūnai.
Krymo teismų teisėtumo nepripažįsta nei Ukrainos, nei tarptautinė teisės sistemos. Tačiau, nepaisant to, prievartinės Rusijos teismų nutarimu laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų deportacijos nesulaukia tarptautinės bendruomenės dėmesio. Dar daugiau, ši praktika yra paplitusi labiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Štai, pavyzdžiui, kadangi Kryme nėra moterų kalėjimų, visos per dvejus metus nuteistos moterys iš karto yra išgabenamos kalėti į Rusiją. Tas pats likimas laukia nuteistųjų kalėti „griežto režimo“ kalėjime. Įvairiais skaičiavimais, iš Krymo į Rusiją kalėti išvežtų asmenų skaičius varijuoja nuo 3 iki 7 tūkstančių.
Dar vienas ryškus tarptautinės teisės pažeidimas – tai prievartinis Rusijos piliečių pasų išdavimas Krymo gyventojams. Ir jei dar galima daryti prielaidą, kad Kryme likę žmonės tuos pasus išsiima „savanoriškai“, tam, kad palengvintų sau gyvenimą ir neužsitrauktų bereikalingos valdžios organų rūstybės, tai Krymo kalėjimuose procesas yra labai atvirai prievartinis.
Ar galime masinį gyventojų pasų keitimą vadinti „savanorišku pilietybės keitimo aktu“? O alternatyvų nesuteikiančią Rusijos jurisdikciją priimti kaip „sąmoningą pilietybės pasirinkimą“? Būtina suprasti, kad kai kalbame apie Krymo teisinę situaciją, mes turime galvoje okupuotą teritoriją, kurioje okupantai privalo palaikyti tvarką ir užtikrinti teisingumą. Tačiau ar mes galime tvirtinti, kad teisingumas buvo įvykdytas, jei prie teismo proceso prieigos neturi nei Ukrainos, nei tarptautiniai teisės ekspertai?
Krymas – suvereni Ukrainos teritorija, okupuota ir aneksuota kaimyninės valstybės. Pusiasalyje gyvena 2,5 milijono žmonių, iki šiol esančių po Ukrainos įstatymų prieglobsčiu. Tačiau mes dabar matome siaubingo masto esminių teisės normų pažeidimus (o gal net ir sąmoningą nusikaltimą prieš ypatingai pažeidžiamą piliečių grupę), kurie nesulaukia adekvataus tarptautinės teisės bendruomenės dėmesio. Taip yra dėl to, kad tarptautinė bendruomenė paprasčiausiai neturi reikalingų mechanizmų, kuriuos būtų galima taikyti siekiant teisingumo aneksuotose teritorijose. Ukrainos piliečiai yra prievarta perkeliami į kitą valstybę, antrą kartą teisiami už tą patį nusikaltimą, teisiami pagal iki šiol nematytą ir nepažįstamą baudžiamąjį kodeksą, kuriame yra tokie straipsniai kaip „ekstremizmo propagavimas“, prievarta išvežami už savo šalies ribų.
Iš tiesų net nėra svarbu, ar Krymo totoriams iškeltos bylos yra keliamos „tautiniu pagrindu“ , ar tėra politinės ir teisinės okupantų savivalės visoje pusiasalio teritorijoje dalis. Šiandien Kryme milžiniškais mastais pažeidinėjamos žmogaus teisės.
Kai Rusija tvirtina, kad „nusikalstamumas tautybės neturi“, ji yra labai arti tiesos. Nusikaltimai prieš Ukrainą, užfiksuoti tarptautinėse rezoliucijose, dabar jau virsta ne tik tarptautinės teisės pažeidimais prieš valstybę, bet ir masiniu pačių jos piliečių, likusių okupuotose teritorijose, žmogaus teisių pažeidinėjimu. Be politinių kalinių sąrašo, kuriame yra jau 31 pavardė, be religinių organizacijų ir valdžios organų draudimo, kratų ir areštų, jau pati galimybė apkaltinti pilietį ekstremizmu už paprasčiausią Jungtinių Tautų organizacijos rezoliucijos „Dėl Ukrainos teritorinio vientisumo pripažinimo“ citavimą yra pakankama priežastis kalbėti apie sisteminį politinį persekiojimą.
Iš tiesų net nėra svarbu, ar Krymo totoriams iškeltos bylos yra keliamos „tautiniu pagrindu“ , ar tėra politinės ir teisinės okupantų savivalės visoje pusiasalio teritorijoje dalis. Šiandien Kryme milžiniškais mastais pažeidinėjamos žmogaus teisės. Tai ir yra nusikaltimas prieš valstybę, kurį vykdo šalis agresorė prieš kitos, suverenios valstybės, piliečius. Ir jau seniai tapo labai aišku, kad su tokio masto tarptautiniu nusikalstamumu Ukraina pati viena nesusidoros.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
