Lenkų valdžios persekiotas už lietuvybės puoselėjimą
Jau gimnazijoje pastebimi V. Raginio organizaciniai, oratoriniai bei lyderystės gebėjimai. Jis ne tik aktyviai dalyvavo įvairių būrelių, draugijų, kuopų veikloje, bet ir steigė laikraščius, literatų, oratorių ir kitas moksleivių kuopas.
Baigęs Rimšėnų „Ryto“ draugijos pradžios mokyklą, 1922 m. V. Raginis mokslus tęsė Švenčionių lietuvių gimnazijoje, kur aktyviai dalyvavo literatų ir sporto būreliuose. 1924 m. išleido dvisavaitinį gimnazijos moksleivių laikraštį „Vienybė“. Už aktyvią lietuvišką veiklą, lenkų valdžiai reikalaujant, iš gimnazijos buvo pašalintas. 1926 m. įstojo į Vilniaus lietuvių mokytojų seminariją ir įsteigė literatų kuopą „Idėja“, kuriai vadovavo vienerius metus iki seminarijos uždarymo. 1928 m. mokslus jis tęsė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir priklausė katalikų moksleivių „Atžalos“ kuopai.
1929 m. V. Raginis dalyvavo oratorių kuopos „Vytautas“ steigime, kurios tikslai – stiprinti tautinę lietuvių moksleivių sąmonę ir gilinti mokslo žinias, prisilaikant katalikiškos doros dėsnių. Baigęs gimnazijos vaidintojų kursus įstojo į Šv. Kazimiero draugiją jaunimui auklėti ir globoti. Lankė šios draugijos skyrius Vilniaus krašte, skaitė paskaitas, aukojo knygas. 1929 m. V. Raginis buvo lenkų areštuotas ir įkalintas mėnesiui už administracinės linijos į nepriklausomą Lietuvą kirtimą. Lenkų valdžios persekiojamas 1930 m. jis pabėgo į nepriklausomą Lietuvą ir įstojo į Utenos gimnaziją.
1933 m. pradžioje dalyvavo Kaune vykusiame Vilniaus kongrese, skaitė pranešimą apie tuometinę okupuotų kraštų padėtį. Rašė į „Vilniaus rytojų“, „Vilniaus aidą“, „Jaunimo draugą“ ir kitus laikraščius. Daugėliškio valsčiaus kaimuose – Ažušilėje, Ivanėnuose, Maksimonyse ir Rimšėnuose – platino Vilniaus krašto laikraštį „Vytis“, kuris rašė apie lenkų okupacinės valdžios nutautinimo politiką, kvietė saugoti lietuvių tautos istoriją, tradicijas, kultūrą. Mokydamasis gimnazijose V. Raginis aktyviai įsitraukė į Lietuvos skautų veiklą.
Per skautybę į Lietuvos karininkus
Pasitinkant Lietuvos skautijos veiklos 100-metį malonu paminėti skautą V. Raginį, kuris 1928 m. įstojo į Didžiojo Lietuvos kunigaikščio (DLK) Gedimino draugovę, ėjo skiltininko pareigas. Utenos gimnazijoje ėjo draugininko pareigas. Kartu su Vilniaus skautais, vadovaujamais draugininko Prano Žižmaro, dalyvavo Lietuvos skautijos 10-mečiui skirtoje stovykloje Aukštojoje Panemunėje.
V. Raginis, Lietuvos skautų mokykloje išmokęs jaunimo ugdymo, pilietiškumo, meilės Dievui, Tėvynei, Artimui pamokas, 1931 m. įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą. 1932 m. rugsėjo 15 d. LR Prezidento aktu jaunesnysis puskarininkis V. Raginis pakeltas į pėstininkų atsargos jaunesniuosius leitenantus ir paleistas iš karo tarnybos į karininkų atsargą. Būdamas kariūnu 1931 m. kartu su kitais vilniečiais įsteigė vilniečių studentų korporaciją „Vilnija“, kuriai kelis metus pirmininkavo. 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Ekonomijos skyrių ir pradėjo dirbti mokesčių inspekcijoje. Ėjo Vilniaus lietuvių tremtinių sąjungos reikalų vedėjo pareigas. 1938 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais sėkmingai atlikus karo pratybas, tų pačių metų lapkričio 23 d. LR Prezidento aktu V. Raginiui suteiktas atsargos leitenanto (ats. ltn.) laipsnis.
1939 m. jis buvo perkeltas dirbti į Vilnių ir įstojo į Vilniaus universitetą baigti studijų. 1941 m. paskiriamas mokesčių inspektoriumi Švenčionėliuose, o vėliau Švenčionyse. Nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą V. Raginis dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime. V. Raginis buvo Švenčionėlių apsaugos rinktinės štabo (tuo metu buvo vadinamas partizanų štabu) nariu bei Švenčionėlių miesto komendantu.
Sargybų kuopose Vokietijoje
1944 m. V. Raginiui pasitraukus į Vokietiją, prasidėjo naujas, sudėtingas, pilnas išbandymų gyvenimo etapas. Lietuvoje liko tėvai Mykolas ir Marcelė, žmona Monika Sluckaitė (susituokė 1933 m. spalio 7 d.), du sūnūs ir sesuo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui V. Raginis pateko į Prancūzijos okupacijos zoną, 1945 m. balandžio 21 d. atvyko į JAV zoną (Vokietija tuo metu buvo padalinta į keturias okupacijos zonas – Jungtinės Karalystės, JAV, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos).
Nenuilstamas lietuvybės puoselėtojas V. Raginis ir toliau rūpinosi tautiečių reikalais. Würzbach′e (1945) ir Illertissen′e (1946) ėjo Lietuvių tremtinių apylinkės sekretoriaus ir pirmininko pareigas. Priklausė Lietuvos raudonojo kryžiaus, kuris 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, Illertissen′o skyriui. Buvo Latvių-lietuvių vienybės draugijos Hanoverio skyriaus nariu. Šios draugijos pažymėjime, 1949 m. gruodžio 15 d. išduotame V. Raginiui, rašoma: „Lietuviai ir latviai yra broliai, kilę iš aisčių tautos bendros kamieno. Broliai turi santaikoje gyventi, vieni kitiems padėti ir suburtomis jėgomis veikti bendros tėvynės labui“. V. Raginis materialiai rėmė Tautos fondą – lietuvišką kultūros, švietimo labdaros organizaciją, kuri 1943 m. įsteigta JAV.
Karo mokykloje įgytas žinias ir įgūdžius ats. ltn. V. Raginis panaudojo dirbdamas sargybų kuopose. Apie 1st Sgt. V. Raginio (JAV kariuomenės seržantų laipsnis Lietuvos kariuomenėje atitinka viršilos karinį laipsnį) tarnybą DLK Algirdo 4129-oje Sargybų kuopoje (Labor Service Company) 1947 m. sausio 2 d. – rugsėjo 12 d. šios kuopos vadas generalinio štabo plk. ltn. A. Andriušaitis rašė: „1st Sgt. Raginis Vaclovas buvo ypatingai stropus, pareigingas, su dideliu ir giliu atsakomybės bei pareigos pajautimu, jautriai ir teisingai suprasdavęs ir sėkmingai tvarkęs visus kuopos gyvenimo ir darbo reikalus. Tuo atžvilgiu buvo tikras to sudėtingo gyvenimo nematomas „spiritus movens“. Sunkias, įkyrias ir nedėkingas kuopininko pareigas ėjo be priekaištų“. Sargybų kuopose V. Raginis dirbo iki emigracijos į Australiją.
Jo gyvenimas – auka Lietuvai
Labai tiksliai V. Raginio gyvenimą ir veiklą įvertino V. Dumčius viename Australijos lietuvių bendruomenės (ALB) laikraštyje „Mūsų pastogė“: „Jo gyvenimas – auka Lietuvai“. Kur tik V. Raginis benuvyktų, visur šalia jo gyvenimas virte virė, vyko konkretūs darbai – neišblėstantis rūpestis lietuvybe ir tautiečiais. Australija (Melburnas), į kurią 1949 m. gegužės 14 d. laivu „Mohammedi“ iš Neapolio (Italija) atvyko V. Raginis – ne išimtis. Vos tik apsigyvenęs Džilonge (Geelong) – uostamiestyje pietinėje Australijoje, jis įsteigė Australijos lietuvių draugijos skyrių, kurį vėliau pertvarkė į ALB Džilongo apylinkę. Buvo išrinktas į pirmąją ALB Krašto tarybą, kur ėjo prezidiumo vicepirmininko pareigas. Gyvendamas Džilonge ir daug dirbdamas V. Raginis nepamiršo tautiečių, pasilikusių Vokietijoje. 1953 m. kovo 28 d. Pasaulio lietuvių bendrijos Vokietijos krašto valdybos pajamų kvite maisto siuntiniui, kurį į Diepholz miestą išsiuntė V. Raginis, rašoma: „Už šventą lietuvišką žodį. Auka Vokietijos lietuvių tremtinių vargo mokykloms ir Vasario 16-osios gimnazijai išlaikyti priimta su dėkingumu kaip Rėmėjo-Talkininko įnašas kovoje už Lietuvių Tautos išlikimą“.
Persikėlęs gyventi į Adelaidę, 1955 m. buvo išrinktas į Lietuvių namams įsigyti komisiją ir vadovavo Adelaidės lietuvių sąjungos įsteigimui. Ją įsteigus daugiau kaip 10 metų buvo jos valdybos pirmininku. Už nuopelnus sąjungai jam buvo suteiktas amžinas garbės pirmininko titulas. 1967 m. V. Raginis išrenkamas į ALB Adelaidės apylinkės valdybą, kur ėjo pirmininko pareigas, bet liga sužlugdė visus jo planus, troškimus ir norus. Jis buvo taip giliai įsitraukęs į visuomeninę veiklą, kad nepaisydamas net gydytojų nurodymų vengti stresinių situacijų ir kuo daugiau laiko skirti poilsiui, iki paskutinio atodūsio viskuo domėjosi, rūpinosi kitais, aukojo save. Kitaip jis negalėjo. Užgeso Lietuvos skauto, karininko, lietuvybės puoselėtojo V. Raginio širdis. 1971 m. birželio 14 d. bendražygiai iškilmingai palydėjo Lietuvos sūnų į paskutinę kelionę. Prie Lietuvos trispalve vėliava apdengto karsto Adelaidės padangėje nuaidėjo Tautiška giesmė. Vilnietis Bronius Jurgelionis atsisveikindamas padėjo ant karsto Vilniaus Gedimino pilies plytos gabalėlį.
Inicialai išliko, bet atmintis blėsta
V. Raginis labai troško matyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, jis viską darė, kad jo sūnūs, vaikaičiai ir provaikaičiai gyventų laisvoje Lietuvoje. Liko neįgyvendintas V. Raginio noras savo kaulus paguldyti Šventėnų ar Rasų kapinėse.
Įdomus sutapimas, o gal ir ne sutapimas, kad Vaclovo sūnų ir vaikaičių vardai prasideda „V“ raide: Augustinas Vygaudas, Virgilijus, Vilius (išimtis sūnus Ramūnas), o tai reiškia, kad trijų kartų Raginiai turi inicialus „VR“. Inicialai išliko, bet gyvenimas susiklostė taip, kad atmintis po truputį blėsta. Surinktą medžiagą apie V. Raginį norėčiau perduoti jo vaikaičiams. Tegul šviesi senelio atmintis keliauja iš kartos į kartą, tegul inicialai „VR“ primena senelio garbingai nueitą gyvenimo kelią, pažadina pasididžiavimo juo jausmą. Nuoširdžiai dėkoju Dainai Pocius (Adelaidė) už atsiųstą medžiagą apie V. Raginį, kuri padėjo giliau suprasti Lietuvos sūnaus gyvenimą ir veiklą Vokietijoje ir Australijoje.
Povilas Šimkavičius,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
