Praėjusį mėnesį valstijos kongresmenė Barbara Flynn Curie lankėsi miesto taryboje, kad pakomentuotų mero Rahmo Emanuelio prašymą valstijai pagelbėti miestui išspręsti milžinišką mokytojų pensijų problemą. Žinant, kad ji yra viena iš svarbiausių Atstovų rūmų spikerio Michaelio Madigano kolegių, jos žodžiai turi nemenkos svarbos – kai kas sako, kad jie atitinka paties Madigano žodžius.
Jos žinutė merui buvo aiški: jūs negausite pinigų, kurių norite, tad nustokite prašyti ir imkitės tvarkyti savo reikalus ir patys spręskite šią problemą. Pirmiausia, sakė ji, pats laikas nustoti nukreipinėti tiek daug už nekilnojamąjį turtą surinktų lėšų į mokesčių prieaugio finansavimo programą (TIF). Vietoj to, pinigai verčiau būtų skiriami mokykloms.
O praėjusią savaitę meras visiems pademonstravo, ką jis mano apie Currie pareiškimą. Emanuelis pristatė Vidurio Vakarų TIF apskrities plėtros planą, kuris galiausiai pareikalaus dešimčių milijonų mokesčių mokėtojų pinigų, kurie niekuo neprisidės prie mokyklų gerovės.
Tuomet pasirodė naujojo Čikagos valstybinių mokyklų sistemos vadovo, mero patikėtinio Forresto Claypoolo vedamasis, kuriame kritikos strėlės irgi keliauja Springfildo link. Kadangi prie straipsnio yra Claypoolo vardas, mes negalime įrodyti, kad Emanuelis palaimino šitą iniciatyvą. Tačiau greičiausiai jiedu savo veiksmus paderino.
Taigi, pažvelkime iš arčiau, kas gi čia nutiko, pradedant nuo mero pasiūlymo „išspręsti“ $600 milijonų dydžio įsiskolinimą Čikagos mokytojų pensijų fondui. Meras turi du pasiūlymus – Planą A ir Planą B.
„Emanuelio Planas A sukuria vieną bendrą pensijų sistemą visame Ilinojuje mokytojams ir mokesčių mokėtojams, – Tribune vedamajame rašė Claypoolas. – Visų mokyklų apskričių mokytojai, mokiniai ir mokesčių mokėtojai būtų lygiaverčiai.“
Šio plano problema ta, kad valstija jau yra skolinga šimtus milijonų dolerių savo pačios mokytojų pensijų sistemai, ir niekas nežino, kaip šią problemą spręsti.
Iš esmės meras siūlo savo problemą išspręsti perduodant ją kažkam kitam – drauge rizikuojant Čikagos mokytojų pensijų ateitimi. Tai paaiškina, kodėl Čikagos mokytojų sąjunga, Madiganas ir visos valstijos savivaldos tam priešinasi. Jei valstija nesusitvarko su dabartiniais įsipareigojimais, kokios naudos duos tų įsipareigojimų padidinimas? Matyt, merui svarbu ne tai, ar bus išspręsta mokytojų pensijų problema – jam svarbiau, kad atsakomybė už bet kokias ateityje laukiančias problemas kristų ne ant jo pečių.
„Plano A privalumas yra jo paprastumas, – rašė Claypoolas. – Tačiau Springfilde, kur įstatymų leidėjai nesugeba susitarti net dėl biudžeto, mes vargiai galime tikėtis, kad jis įgaus gyvybės.“
Tad Claypoolas pereina prie Plano B, kuriame yra siūloma, kad valstija perimtų didesnę įsipareigojimų Čikagos pensijų fondams dalį, o mokytojai mokėtų didesnius įnašus. Tai reiškia maždaug 7 procentais mažesnį atlyginimą, tad galite įsivaizduoti, ką apie šį planą mano mokytojai.
Abu planai jau buvo pristatyti, kai Currie praėjusį mėnesį lankėsi miesto tarybos posėdyje. Ji abu juos atmetė, argumentuodama tuo, kad valstija finansiškai neišgali įvykdyti nė vieno iš jų. Kaip tik todėl ji pasiūlė mokyklų finansavimo problemą spręsti mažinant TIF apskričių skaičių ir didinant nuosavybės mokesčių procentą, keliaujantį mokykloms.
Ir štai liepos 28-ąją meras susirinkime miesto vakarinėje dalyje pristato planą išplėsti Vidurio Vakarų TIF apskrities ribas ir pratęsti projekto trukmę iki 2034-ųjų. Jis nedetalizavo, kam ir kaip planuoja išleisti TIF pinigus ir kiek daugiau milijonų pasieks Vidurio Vakarų TIF sąskaitą būtent dėl šių pakeitimų. Šiuo metu minėta apskritis atneša apie $13 milijonų per metus.
Leisdamas Vidurio Vakarų TIF rinkti daugiau pinigų ilgesnį laiką meras iš esmės pakelia nuosavybės mokesčius be jokių garantijų, kad nors centas pasieks mokyklas. Vienintelis pliusas tas, kad į šią apskritį patenka kelios skurdžios bendruomenės, kurioms reikalingas ekonominis vystymasis – nors kartą meras neužsiima vien turtingų rajonų gerovės didinimu.
Iš esmės jis seka mero Daley pavyzdžiu: kaltina Sprigfildą dėl visko, kas negerai, ir reikalauja nekvestionuojant duoti jam viską, ko jis prašo. Mes gerai žinome, kad kaip tik tokia strategija ir užvirė visą šitą finansinių problemų košę.
